Šią savaitę Paryžiuje buvo galima išvysti nepaprastų vaizdų. Prancūzijos parlamente priimta naują konstitucijos pataisa, kuria įtvirtinama suaugusiųjų teisė žudyti žmonių kūdikius. Visame Paryžiuje skambėjo šūksniai, juokas ir muzika – žmonės džiaugėsi šia nauja konstitucine “teise”.
Krikščionims labai svarbu suprasti, kas yra politinė arena ir kodėl apskritai vyksta tai, ką matome mūsų amžiuje. Pasak krikščionybės, pasaulis priklauso velniui kaip jo kunigaikštystė (Jn 14, 30), visos pasaulio galybės ir karalystės priklauso jam (Mt 4, 8-9), ir kaip šio pasaulio “dievaitis”, kaip jį vadina šventasis Paulius (2 Kor 4, 4), reikalauja garbinimo ir aukų. Man džiūgavimai, vakarėliai, apšviesti pastatai visoje Prancūzijos ir, be abejo, kitose šalies vietose iš esmės priminė liturginę auką. Velnią piktina dvasios ir kūno sąjunga žmogaus prigimtyje, jis nekenčia Įsikūnijimo slėpinio, kuriuo Dievas sudievino žmogaus prigimtį – sielą ir kūną.
Taip piktasis siekia mus atitolinti nuo mūsų kūnų ir iškreipti žmogaus prigimtį, kuri tapo paties Dievo ikona. Velnias džiaugiasi žmogaus kūno plėšymu. Ir kaip tada, kai jis buvo žinomas kaip Baalas, taip ir šiandien jis siekia, kad kūdikių smurtinė mirtis, kurią atlieka tie, kuriems patikėta juos saugoti, taptų jam skirta auka ir jo viršenybės pasaulyje pripažinimu.
Krikščioniškas atsakas į šį blogį yra ne atmesti pasaulį ir bėgti į kalnus, bet pasiimti pasaulį iš šėtono ir aukoti jį Dievui. Dėl šios priežasties krikščionių apaštalavimas apima tautų mokinystę (Mt 28, 19). Taigi, krikščioniškoji religija ir krikščionybės kūrimo misija yra neatsiejamos.
Tačiau drausminant tautą kyla didelis pavojus, nes jei tauta vėliau pasitrauks iš krikščionybės ir vėl atsidurs velnio valdžioje kaip jo pavaldinė, ji taps visai kitokia, nei buvo prieš evangelizaciją. Prieš mokinystę tauta, laukdama Evangelijos, turi prevencinių malonių. Kai tauta tampa atsiskyrėle – kaip Prancūzija modernybės aušroje – ji imituoja velnią, atmeta malonės gyvenimą ir krinta ne iš šviesos į šešėlį, bet į visišką tamsą. Kaip rašė C. S. Lewisas 1953 m. laiške savo draugui Giovanniui Calabriai:
“Jie net nepaiso ne tik Kristaus įstatymo, bet ir pagonims žinomo prigimtinio įstatymo. Juk dabar jie nesigėdija svetimavimo, išdavystės, melagingų parodymų, vagysčių ir kitų nusikaltimų, kuriuos, ne tik krikščionių daktarai, bet pagonys ir barbarai patys pasmerkė. Klysta tie, kurie sako, kad ,pasaulis vėl tampa pagoniškas’. Kad taip būtų! Tiesa ta, kad mes panyrame į daug blogesnę būklę.
‘Pokrikščioniškas žmogus’ nėra tas pats, kas ‘ikikrikščioniškas žmogus’. Jis taip pat toli, kaip mergelė nuo našlės: jie neturi nieko bendro, išskyrus sutuoktinio trūkumą, tačiau yra didžiulis skirtumas tarp būsimo ir prarasto sutuoktinio.”
O jei tauta prarastų ne tik malonę, tačiau ir bet kokį natūralios tvarkos suvokimą, kaip ji atrodytų? Jei net tauta prarastų ne tik pareigų apreikštajam Kūrėjui, bet ir paprasto prigimtinio teisingumo jausmą, ką pamatytume? Trumpai tariant, jei tauta taptų ne tik pagoniška, bet ir atvirai satanistinė, kokius ženklus pamatytume?
Pokrikščioniškas žmogus nėra tas pats, kas ikikrikščioniškas žmogus. Ikikrikščioniškasis žmogus nepagrįstai pirmenybę teikė kūnui ir jo impulsams, o pokrikščioniškasis žmogus į kūną žiūri kaip į problemą, kurią reikia išspręsti pasitelkus technologijas.
Mes norime “remti” moteris, bet visada susiduriame su erzinančiu faktu, kad jos turi moteriškus kūnus, todėl “remiame” jas sterilizuodami ir sakydami, kad motinos yra silpnos, o stiprios moterys žudo savo palikuonis, kad šie būtų naudingi turtingiems vyrams.
Šiuolaikiniame amžiuje “laisvė” gali būti vertinama labiau už viską, tačiau daugeliu atžvilgių pagrindine priemone laisvei pasiekti laikomas žmogaus kūno plėšymas. Galbūt laikas atsisakyti gėdos dėl to, kad šiai epochai suteikiame tinkamą pavadinimą – galutinė šėtono valdžia.
Šiuolaikiniame amžiuje “laisvė” gali būti vertinama labiau už viską, tačiau daugeliu atžvilgių pagrindine priemone laisvei pasiekti laikomas žmogaus kūno plėšymas.
Įdomu tai, kad kai parlamente buvo paskelbta Konstitucijos pataisa ir Prancūzijos politinė klasė pašoko ant kojų jai plojimais pritarti, buvo paskelbta, kad šia pataisa siekiama pasiųsti “visuotinę žinią” “pasaulio moterims”, kad Prancūzija “visada žengs į priekį šalia jų”. Tačiau abortų politikos iškilimas šiuolaikiniame pasaulyje kaip tik ir atskleidžia, kad šis pasaulis negali toleruoti moterų kaip moterų.
Jos turi vartoti nuodus, kad jų reprodukcinė sistema veiktų netinkamai ir būtų mažesnė nėštumo rizika. O jei moteris vis dėlto pastoja, ji turi sugebėti nužudyti joje esantį kūdikį. Taigi visa paradigma panaikina mūsų gebėjimą vertinti moteris kaip moteris.
Ypač stulbinamai nustebino Eifelio bokšto apšvietimas su šiais žodžiais: “Mano kūnas, – mano pasirinkimas”. Šie žodžiai, kaip ir pats žodis “abortas”, yra gudrūs savo apgaulingumu. Tai šūkis, kurį galima šaukti ir kuris, atrodytų, dvelkia pažanga. Kaip kas nors galėtų su juo ginčytis? Juk tai jos kūnas, ir ji turi nuspręsti, ką su juo daryti.
Žinoma, kūnas nėra nuosavybė. Įmeskite visą savo turtą į ugnį, ir jei į jį įtrauksite ir savo kūną, pamatysite, kad jūsų apskritai nebėra. Savo kūnu esame susiję su pasauliu ir jame esančiais žmonėmis, su visomis iš to išplaukiančiomis pareigomis. Intymiausias iš tokių santykių, be abejo, yra kito kūno atsiradimas savo kūne. Galbūt todėl šūkis “mano kūnas, -mano pasirinkimas” yra toks apgaulingas, nes kūnas, su kuriuo susijęs abortų įstatymas ir kurio smurtinį naikinimą jis įprastai leidžia, visai nėra asmens, darančio pasirinkimą, kūnas.
Jei tai būtų buvęs jos kūnas, ji būtų buvusi išpjaustyta, o jos kaukolė užspausta ir sutraiškyta.
Kaip ir daugelis šiuolaikinio pasaulio dalykų, nesvarbu, ar tai būtų “meilė yra meilė”, ar “translyčiai žmonės nori egzistuoti”, ar “mano kūnas, – mano pasirinkimas”, tai, ką mes čia turime, yra kažkas, ką galima skanduoti ir šaukti, kad būtų išvengta tikrovės, apie kurią kalbama, išreiškimo. Tokia apgaulė turi būti naudojama, jei norima tęsti “pažangą”, nes tikrovė, kurią šie šūkiai nurodo, yra tokia apgailėtina ir atgrasi, kad prilygsta daktaro Mengelės svajonėms.
Už kelių kilometrų nuo pusiau sudegusios Notre Dame katedros, uždaros, juodos mirusios civilizacijos liekanos, pašvęstos Mergelei, kuri pabėgo į Egiptą, kad apsaugotų savo kūdikį, o Eifelio bokšte iki nakties buvo švenčiamas kūdikių žudymas. Aplink tą didžiulį metalinį smaigalį, pastatytą “iš dėkingumo”, kaip sakė pats Eifelis, Prancūzijos revoliucijai ir jos pradėtam moderniajam amžiui, kilo džiūgavimai. Čia, prie šios “pažangos” šventovės, žmonės apkabino vieni kitus ir linksminosi, kad pagerbtų savo šalį už tai, kad joje bus galima žiauriai žudyti žmonių kūdikius.
Rašau ne tam, kad paskatinčiau skaitytojus, pasisakančius už abortus, persvarstyti savo poziciją. Net ir tie, kurie yra “ant tvoros”, nėra mano pagrindinis rūpestis. Tie, kurie mano, kad abortai yra “sudėtingas klausimas”, visiškai nesupranta su abortais susijusių politinių diskusijų.
Konservatorių ir liberalų, dešiniųjų ir kairiųjų pasidalijimas dabar beveik nieko nereiškia. Yra Šėtono kunigaikštystės ir Kristaus karalystės atstovai.
Parlamentas nemanė, kad tai “sudėtingas klausimas”, taip pat nemanė ir žmonės, kurie vakarieniavo gatvėse paskelbus parlamento sprendimą. Tikra santuoka ir prigimtinė šeima visada kenkia modernybei, todėl negali būti toleruojama, o juo labiau branginama. Modernybė turi mus išlaisvinti iš, kaip Simone de Beauvoir vaizdžiai pasakė, “menstruacijų vergijos”.
Tačiau skaitytojams tikriausiai atėjo laikas iš naujo apsvarstyti, ką mes turime omenyje kalbėdami apie dabartinius “besiformuojančius konservatyvius aljansus”, kuriais, pavyzdžiui, daug pasinaudojo Nacionalinio konservatizmo judėjimas ir ARC. Atsimerkite: Prancūzijoje vadinamieji “kraštutiniai dešinieji” Rassemblement National ir Reconquete pritarė abortų įteisinimui Konstitucijoje.
Jei esate krikščionis, tuomet šios partijos yra jūsų priešai ir būdami jais turėtumėte šiuos darinius pasmerkti. Juk negalime kritikuoti Jungtinės Karalystės Konservatorių partijos už visą jos progresyvumą, o paskui palaikyti tokias partijas savo šalyje, nepaisant jų progresyvumo. Tuos, kurie tradiciškai save vadino “konservatoriais”, vadinamosios “konservatyvios partijos” paverčia veidmainiais. Reikalingas radikalus atsakas – visai kitoks nei tas, prie kurio esame įpratę.
Man liūdna tai sakyti, nes buvau suformuotas Burke’o, Maistre’o, Bonaldo, Donoso Corteso, Le Play ir kitų modernybės kritikų, kurie buvo įsitikinę, kad modernybėje įmanoma politinė sėkmė. Iš tiesų visada tikėjau, kad reikia mestis į politinę kovą, kad galiausiai gali nugalėti konservatoriai, nes modernybė ėda pati save. Tačiau dabar aiškiau nei bet kada matau, kad politiniai pokyčiai, kurių liudininkais esame, tėra tik daug gilesnės kovos dėl žmogaus širdies teritorijos, konflikto, kuris vyksta tarp Šėtono kunigaikštystės ir Kristaus karalystės, užuomazgos.
Konservatorių ir liberalų, dešiniųjų ir kairiųjų pasidalijimas dabar beveik nieko nereiškia. Yra Šėtono kunigaikštystės ir Kristaus karalystės atstovai, ir tai dabar yra vienintelis skirstymas, turintis pakankamą aiškinamąją galią. Žinoma, yra ir tokių, kurie dar nepasirinko pusės, bet tokiame konflikte niekas negali ilgai išlikti neutralus.
Kai suvoksime, kad politika nebėra susijusi su politinės santvarkos gerove, bet yra tik kovos tarp šėtono vaikų, kariaujančių su žmogaus prigimtimi, ir Dievo, kuris taip pamilo žmogaus prigimtį, kad priėmė ją į savo dieviškąjį asmenį, išraiška, turėsime priimti visiškai kitokį požiūrį į “politinę kovą”. Tai greičiausiai reikš, kad reikės rinktis ne kampanijų dalyvius ir aktyvistus, bet kryžininkus ir kankinius.
