Kai prieš ketverius metus pirmąkart susitikome kino teatro „Utopia“ kavinukėje Bordo mieste, Prancūzijoje, dar nežinojau, kad geriu kavą su savo būsimu vyru. Tuo laiku čia savanoriavau pagal „AuPair“ programą ir buvau užsiėmusi vaikų priežiūra, o ne vyro paieška.
Tačiau taip išėjo, kad likus vos porai dienų iki išvažiavimo sutikau Flavieną. Per pirmąjį susitikimą savo laužyta prancūzų kalba pasakojau jam apie Lietuvą, šeimą, studijas, nuotykius Prancūzijoje – man tai buvo tik dar viena proga praktiškai panaudoti šios kalbos žinias.
Kitą dieną Flavienas pakvietė mane paiškylauti parke. Ir kai iš pintinės jis ištraukė savo gaminto maisto, tikras vyno taures ir Bordeaux butelį, pasijutau lyg kokiame romantiniame prancūzų filme. O juk visi žinome, kad prancūzų romantiniai filmai nerimti. Tą patį maniau ir apie mūsų susitikimą – nerimta. Nes manęs laukė kelionė namo, į Lietuvą. Nes Flavieno laukė kelionė į Paryžių. Čia viskas ir baigiasi. Au revoir.
Bet tai nebuvo filmo pabaiga. Kai grįžau į Lietuvą, dažnai su Flavienu susirašydavome, susiskambindavome. Ir tada jis pranešė, kad atvažiuoja į Lietuvą, nes nori mane pamatyti. Į Lietuvą? Pas mane? Ar tai jau rimta? Ir net kai pamačiau Flavieną oro uoste einantį manęs link, negalvojau, kad rimta, nes išvažiuos, vienas kitą pamiršime, juk taip baigiasi dauguma draugysčių per atstumą. Bet pabandyti verta.
Buvo gera kartu vaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, kartu atrasti Lietuvos grožį, klausytis vienas kito gyvenimo istorijų, Flavieno cituojamo Bodlero eilių. Viena mano pusė žavėjosi Flavieno romantiškumu, dėmesingumu, kita pusė ironiškai priekaištavo: jau tie prancūzai, ko tik nepadarys, kad apsuktų moteriai galvą!
Kuo daugiau kalbėjausi su Flavienu, kuo daugiau vienas kitam atsivėrėme, tuo didesnį prielankumą jaučiau ir supratau, kad jautrumas, rūpestingumas – ne prancūziški burtai, bet natūrali jo asmenybės dalis. Tačiau bijojau prisirišti.
Bijojau skausmo, kurį atneš neišvengiamas išsiskyrimas. Bet sykiu kaip niekada aiškiai supratau, kad tai mano žmogus, lyg būtume pažįstami jau amžinybę. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Prireikė kelių mėnesių, kol supratau, kad tai Jis. O kai supratau, viskas aplink tarytum nušvito. Aplankė ramybė.
Iki pat šiol klausiu savęs, iš kur toks aiškus suvokimas. Daug kas pasakytų – likimas, o aš tai vadinu Dievo malone. Žinojau, kad galiu priimti šią malonę ir kartu su ja teksiančius išbandymus, arba galiu jos atsisakyti. Ir dar prieš ištariant vienas kitam taip prie altoriaus viskas buvo nuspręsta, nes jau per trečiąjį pasimatymą kalbėjomės apie šeimą, vestuves, vaikus, gyvenimą kartu – šios temos natūraliai išplaukė iš kalbos. Tik po santuokos ceremonijos išdrįsau apie tai papasakoti draugams, kurie būtų sakę nebesvaik. Juk kas kalba apie santuoką per trečiąjį pasimatymą?!
Jei būčiau žinojusi, kad manęs ir Flavieno dar laukia ketveri metai draugystės per atstumą, kažin, ar tuomet būčiau sutikusi leistis į šį iššūkį. Atvažiuodavome vienas pas kitą savaitei ar dviem. Kiekvienas susitikimas atrodydavo kaip pirmasis pasimatymas, kiekvienas laukimas vis sunkesnis, bet atpildas – saldus.
Kai mus skirdavo keli tūkstančiai kilometrų, bendraudavome per mesendžerį, susiskambinę dalindavomės kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais, kūrėme ateities planus. Bet iki galo tik mudu tais planais ir tikėjome. Pažįstami dažnai į mūsų draugystę žvelgdavo skeptiškai. Kaip tai draugaujate, jei tu Lietuvoje, o jis Prancūzijoje? Tai jūs ne kartu? Kartu, kartu, bet kaip paaiškinti…
Draugai mėgdavo priminti kokį nelaimingai pasibaigusios draugystės per atstumą pavyzdį, žinoma, norėdami gero man. Aš tik palinksėdavau galva, bet giliai širdyje tikėjau, kad mes – ne kiti. Kiekviena istorija skirtinga. Norėjome papasakoti pasauliui kitokią istoriją, parodyti, kad draugystė per atstumą – įmanoma misija, reikalaujanti didelių abipusių pastangų ir pasiryžimo.
po kiekvienos tokios abejonės išgirsdavau Flavieno žodžius: žinau, kad dabar sunku, bet tu pamatysi, sunkumai mus tik sustiprins.
Būdavo dienų, kai norėdavau pereiti į skeptikų pusę, klausdama savęs, o jeigu jie teisūs? Juk statistiškai… Bet po kiekvienos tokios abejonės išgirsdavau Flavieno žodžius: žinau, kad dabar sunku, bet tu pamatysi, sunkumai mus tik sustiprins. Ir jis buvo teisus. Ir jo dėka aš likau meilės pusėje.
Žmonės įsitikinę, kad norint vienas kitą pažinti būtina gyventi kartu ar bent jau dažnai susitikinėti. Neturėjome prabangos skraidyti vienas pas kitą kiekvieną savaitgalį, tačiau turėjome kitokią prabangą – pažinti vienas kitą laukime. Kai vienas sakydavo, jog sunku ir metu viską, kad jau dabar būčiau su tavimi, kitas padrąsindavo toliau siekti savo tikslų, nes juk mūsų laukia visas gyvenimas kartu prieš akis, ar ne? Priėmėme bendrą sprendimą gyventi Prancūzijoje, neatmesdami galimybės vėliau sugrįžti į Lietuvą.
Tačiau tai buvo ne rytojui ir ne porytojui, bet po metų, o gal dar vėliau. Norėjau pabaigti studijas, įgyti darbinės patirties, atšokti vestuves ir tik tada išvažiuoti į Prancūziją. Nepaisant to, kad turėjau tikslų, kiekviena diena, praleista be mylimojo, atrodė iššvaistyta, ir nei mėgstamas darbas, nei žali gimtinės miškai nebeteikė džiaugsmo.
Tačiau iki šiol nesigailiu, kad visko nemečiau ir neišvykau iškart. Kitu atveju gal nebūtume supratę, kaip stipriai vienas kitą mylime. Kai būdavo sunku, vis kartodavau sau, kad esu jūreivio dukra. Moku laukti. Būdama maža mergaitė, stebėdavau mamą, kelis mėnesius laukiančią sugrįžtančio vyro, aš – tėčio. Niekada nesilioviau tikėti, kad viskas bus gerai. Flavienas mano pasirinkimą į Prancūziją atsikraustyti tik po vestuvių gerbė ir sakydavo, kad lauks tiek, kiek reikės. Draugams mano pasirinkimas atrodė keistas, o dar keistesnis – Flavieno sutikimas gerbti mano pasirinkimą.
Ir kai visos aplinkybės susidėliojo taip, kad nebeturėjau priežasčių likti gimtajame Vilniuje, gyvenimas už mus nusprendė kitaip. Prasidėjo koronaviruso pandemija. Staiga pasaulis užsidarė. Sugriovė mūsų, kaip ir kitų, planus. Per žinias pasigirdo, kad uždaromos sienos. Bet juk Lietuva ir Prancūzija Europos Sąjungoje? Kaip tai negalima laisvai judėti? Kaip tai skrydžiai atšaukiami? Kada pasimatysime? Kiek visa tai truks? O jei amžinai? O jei viskas? Logika sakė, kad visa tai baigsis, kad pasimatysime. Bet tada atrodė, kad mus skiria neįveikiama praraja.
Flavienas sakydavo: pamatysi, rasiu planą, kaip pas tave atvažiuoti, ateiti ar žirgu atjoti. Meilės piligrimas! Viską galima uždrausti, bet meilės – ne. Vos tik atsidarė sienos, Flavienas atsispausdino krūvas popierių, paaiškinančių, kodėl išeina iš namų, kodėl sėda į lėktuvą ir skrenda į Lietuvą. Tarsi reikėtų pateisinti meilę. Tarsi meilė būtų nepakankama priežastis. Tuo metu vienintelė pateisinama kelionių priežastis buvo šeimyninis ryšys.
Bėda ta, kad dar nebuvome susituokę, tačiau jau ruošėmės ir turėjome vestuvinius žiedus. Flavienas kartu su visais popieriais pasiėmė tuos žiedus – vienintelį apčiuopiamą mūsų meilės įrodymą – ir tarsi hobitas ryžtingai keliavo tikslo link. Kaip ir visais kitais atvejais, mūsų draugai sakė, kad darome neįmanoma, ir, kaip ir visais kitais atvejais, mūsų meilės galia neįmanoma pavertė įmanoma. Žmonės bijo išeiti iš namų. Svečiai nelaukiami. Skambutis į duris. O ten, už buto durų, Žirmūnuose, stovi mano hobitas su aukso žiedu ant piršto. Ir kas sako, kad stebuklų nebūna?!
Gegužės mėnesį susituokėme. Viskas vyko karantino sąlygomis ir iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, ar šventė įvyks.
Gegužės mėnesį susituokėme. Viskas vyko karantino sąlygomis ir iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, ar šventė įvyks. Bet mums buvo svarbiausia vienas kitam prisiekti bažnyčioje, prieš Dievą ir šeimą, o visa kita – detalės. Įvyko ne tik ceremonija, bet ir jauki šventė, didelės šeimos dėka nuostabiai suorganizuota. Kai sukausi ratu grojant muzikai, jaučiausi kaip Šagalo paveiksluose skrajojanti nuotaka. Negalėjau patikėti, kad čia aš, pasipuošusi nuotakos rūbu, kad laikau už rankos savo mylimąjį. Fone skambėjo žodžiai nesvarbu kur esi, mano hakeriai ras, ir dėkojau meilei, dėkojau Dievui, kad mes su Flavienu vienas kitą radome.
Nors ir žinome, kad mūsų istorija tik prasideda, įžanga drąsinanti. Atstumas ne tik mūsų nenutolino, bet dar labiau mus suartino. Būdami vienas nuo kito toli, kaip niekada aiškiai supratome, kad negalime vienas be kito gyventi, kad meilės jėga stipresnė už atstumą, pandemiją, kad meilė verta kantrybės, tikėjimo ir vilties.
