Nauja sesers Editos Reginos Teresiutės SJE autobiografinė knyga „Laimė yra mylėti“ yra pačios sesers Reginos parašyti prisiminimai nuo vaikystės iki šių dienų. Dar būdama maža, eidama su mama į šv. Mišias, ji žavėjosi vargonų muziką ir bažnyčios didingumu. Jau paauglystėje ji atsisakė stoti į pionierius, o baigusi mokyklą turėjo pasirinkti, ar studijuoti, ar „degraduoti“ – toks buvo saugumiečių pasiūlymas. Tačiau Reginai tikėjimas tapo dar brangesnis, o noras priešintis tik stiprėjo.
Vėliau Regina Teresiutė dirbo vargoninke, talkino kunigams, įsitraukė į organizacijos „Eucharistijos bičiuliai“ veiklą, organizuodavo jaunimo žygius į atlaidus ar piligrimystės vietas, nors tai ir buvo labai griežtai draudžiama. Aktyviai dalyvavo vadinamuosiuose „Kryžių karuose“, kuomet jaunimas slapta statydavo kryžius pakelėse ar istorinėse vietose, saugumiečiai juos griovė, o jaunimas vėl juos statė.
Ses. Regina, su kunigais Juozu Zdebskiu, Alfonsu Svarinsku ir kitomis Eucharistinio Jėzaus vienuolijos seserimis, lankydavo politinius kalinius ir sovietinėje armijoje tarnaujančius jaunuolius, rašydavo jiems palaikymo laiškus, siųsdavo siuntinius. Tarp aplankytų jaunuolių buvo tokie dabar jau žinomi kunigai, kaip Julius Sasnauskas ir vyskupas Arūnas Poniškaitis.
Regina Teresiutė ne kartą buvo sulaikyta, tardyta, patyrė kratas ir sulaukė grasinimų. Nepaisant visko, ji ištikimai ir drąsiai laikėsi savo vertybių, vadovaudamasi šūkiu: „Jeigu nemiršti dėl idėjos, tai miršta idėja!“.
Knygoje sesuo Regina pasakoja daug juokingų ir ironiškų istorijų, kurios persipina su labai rimtomis įžvalgomis apie tikėjimą, pašaukimą, kovą už laisvę ir gyvenimą be kompromisų. Knygą galite įsigyti internetinėse knygų parduotuvėse ir katalikiškuose knygynuose.
Tai jau ketvirtoji serijos „Pergalės ženklas“ knyga, kurią išleido Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“. Ši knygų serija, kuri yra dalis viso projekto, skirto atminti ir išsaugoti 1940–1990 m. Lietuvos laisvės kovų istoriją, pristato neginkluoto pasipriešinimo herojus, drąsiai kovojusius prieš sovietų okupaciją ir siekusius atkurti Lietuvos laisvę. Pirmoji šios serijos knyga yra F. N. Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“ (2023 m.), antroji – P. Plumpos „Kelionė į gyvenimą“ (2024 m.), o trečioji – G.E. Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“ (2025 m. vasario mėn.).
Fondo „Donum“ iniciatyva, dalis kiekvienos knygos tiražo yra dovanojama visoms Lietuvos viešosioms ir mokyklų bibliotekoms, taip prisidedant prie jaunimo ir plačiosios visuomenės pilietiškumo ugdymui. Fondo interneto puslapyje (www.fondasdonum.lt), skiltyje „Asmenybės“ galite rasti straipsnių, vaizdo ir garso įrašų apie kiekvieną disidentą, kurio knyga jau yra išleista ar dar ruošiama. „YouTube“ kanale (@fondasdonum) rasite tinklalaides ir vaizdo įrašus apie knygų pristatymus.
Kviečiame skaityti E. R. Teresiutės knygos ištrauką.
Pasigrobti jaunimą
„Nuostabių dalykų gyvenime būna. Ruošiau sakramentams ir vienos šeimos tris kartas. Jie Žarėnų bažnytėlėje priėmė iš karto tris sakramentus: krikštą, Šv. Komuniją ir santuoką tėvai, du vaikai (sūnus ir dukra) ir pakrikštijo du anūkus. Labai daug jėgų reikalaujantis darbas, tačiau puikiai supratau, koks jis svarbus. Sovietų valdžia atkakliai stengėsi pasigrobti jaunimą ir paversti juos savo tarnais.
Būtent jaunimo auklėjimo srityje vyko didžiausia kova ir stipriausiai buvo terorizuojami tiek kunigai, tiek vienuolės ar pasauliečiai, kurie daug laiko skyrė jaunimo ugdymui. Ypač pavojingas atrodė sesės Gemos pradėtas Eucharistijos bičiulių sąjūdis, nes jis į šipulius sumalė propagandinius teiginius, kad „religiniai prietarai“ visuomenėje nyksta. Mes neturėjome nei patrankų, nei tankų, tačiau tikinčio jaunimo grupelės valdžią gąsdino labiau nei tankai. Dirbant su jaunimu, vis daugiau ateidavo jų į bažnyčią.
Supratau, kad jaunimui neužtenka pastovėti per šv. Mišias bažnyčioje. Jiems reikia veiklos, su jais reikia kartu melstis ir padėti pažinti tiesą, jaunystės gyvenimo grožį ir džiaugsmą. Su jais dažnai keliaudavome po Lietuvos istorines ir religines vietas, per tai skatinau jaunimą domėtis Lietuvos istorija, ugdyti pilietiškumą, puoselėti tautinius jausmus ir istorinę atmintį. Slapta švęsdavome Vasario 16-ąją. Tos šventės būdavo švenčiamos klebonijose, kartais pas kunigą Joną Kaunecką Telšiuose ar pas kunigą Vincentą Vėlavičių.
su Pirmajai Komunijai parengtais vaikais, 1973 m. / Asmeninio archyvo nuotrauka.
Kai dirbau pas kunigą A. Pakamanį, suvažiuodavo jaunimas iš Šiaulių, Kauno, net iš Dzūkijos. Drąsiau tuomet rinkdavosi ir vietinis jaunimas. Mokėmės pažinti Dievo kūrybos grožį per gamtą, keliaudavome, kartu švęsdavome gimtadienius. Norėdamas vaikus ir jaunimą patraukti, turėjai nuolat juos pastebėti, pagirti, nuolat atkreipti dėmesį.“
Kunigas Juozas Zdebskis
„Laikas, kurį praleidau pas kunigą Juozą Zdebskį, bendravimas su juo ir jo aplinkos žmonėmis, galimybė jam pagelbėti man buvo tikra dvasinė mokykla. Labai gerbiu visus ano meto veikliuosius kunigus, visi jie buvo tikėjimo ir drąsos pavyzdžiai, tačiau kunigas J. Zdebskis buvo ypatingas žmogus. Jis buvo artimo meilės apaštalas. Todėl valdžia jo taip bijojo ir ieškojo būdų, kaip jį sunaikinti. Valdžia į neviltį puldavo, nesuprasdama, kaip jis sugeba po visą Sovietų Sąjungą per trumpą laiką prasisukti. Kunigas Juozas buvo veiksmo žmogus. Kol kiti svarstydavo, ką nuveikus, jis veikė, negailėdamas jėgų. Atrodė, kad jo energijos užtektų keliems žmonėms. Jį degino labai stipri artimo meilės liepsna.
Kunigas J. Zdebskis mus mokė aplankius skausmui nepraleisti progos tarti: „Viešpatie, duok jėgų viską, kas bus sunku, pakelti taip, kaip Tu pakėlei ant kryžiaus. Visa priimti už savo tautos ir viso pasaulio nuodėmes, kaip atlyginimą už Tavo begalinės meilės paniekinimą.“
Patirti išbandymai, išdavystės, melagingi kaltinimai nesukietino jo širdies, bet tik didino ryžtą tarnauti ir padėti kiekvienam, nesvarbu, ar ateistinės valdžios terorizuojamam kunigui, ar užverbuotam ir suluošintam žmogui, ar prie kelio gulinčiam girtuoklėliui.“
Vairavimo instruktorius
„Kunigas J. Zdebskis buvo ne tik mano dvasinis mokytojas, bet ir vairavimo instruktorius. Daugelis patarimų išlikę visam gyvenimui: „Ne tas geras vairuotojas, kuris lekia 120 km per valandą greičiu, ir ne tas, kuris važiuoja 40 km greičiu, bet tas, kuris atsiduria tinkamu laiku tinkamoje vietoje.“
O dvasiniai patarimai dar labiau mane formavo. Daugybę metų klausytos rekolekcijos, konferencijos, pokalbiai įstrigo iki šių dienų. Mokė, kaip laikytis tardymų metu, tvardyti per didelį smalsumą. Žinoma, kur jo nereikia. Tie pamokymai ne kartą pravertė gyvenime: „Žinokit, kai jus tardys, išlaikykite nusižeminimą… Atlaiko tardymus ir kankinimus tie, kurie moka nusižeminti ir niekada nenori pasirodyti gudresni. Į klausimą geriausia yra atsakyti klausimu. Kuo mažiau žinosi, tuo mažiau išduosi.“
Kiaulių maras, snukių ir nagų liga
„1981 m. rugpjūčio 23 d., sekmadienį, Šiluva buvo pilna milicininkų ir neuniformuotų KGB pareigūnų. Tokios pajėgos tikriausiai buvo mestos siekiant sulaikyti maldingą eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą. Kasmet saugumiečiai laužė galvas, kaip sukliudyti eisenai. Procesijos dalyviai buvo filmuojami, gąsdinami ir net teisiami. Jadvyga Stanelytė, Mečislovas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas jau buvo nuteisti. Slaptame posėdyje buvo nutarta teisti visus, kas eis pirmose eilėse.
Tačiau šitos demagogiškos priemonės tikinčiųjų neišgąsdino. Atvirkščiai, tais metais visa Lietuva ypač ruošėsi maldingai kelionei į Šiluvą. Bažnyčiose buvo skelbiama eisenos diena. Kelmės autobusų stotyje nuo rugpjūčio 20 d. buvo pakabintas skelbimas: „Šių metų rugpjūčio 21–22 dienomis autobusai į Tytuvėnus nevažiuos. Pradės važiuoti nuo rugpjūčio 23 d. 12 val. Karantinas.“
Šiaulių autobusų stotyje kabėjo skelbimas, informuojantis, kad uždaromi kai kurie maršrutai iš Kauno į Šiluvą arba nukreipiami kita kryptimi. Geležinkelio stotyje raštas taip pat skelbė: „Bilietai į Tytuvėnus ir Lyduvėnus neparduodami.“ Traukiniai šiose stotyse nestojo. Dėl kiaulių maro bei snukio ir nagų ligos buvo skelbiamas karantinas. Negalima eiti, nes tai pavojinga gyvybei! Iš visų pusių Šiluva buvo apstatyta barikadomis, buvo užtverti keliai.
Šiluvos gyventojai tik juokėsi, sakydami, jog nenugaišo nuo tos ligos net pats menkiausias paršelis. Kelyje iš Kelmės į Šiluvą barjerai stovėjo kas 5 kilometrus ir juos saugojo milicija bei veterinarijos darbuotojai. Prie barjerų užrašai: „Dėmesio! Pravažiavimas uždraustas. Karantino postas.“ Iš Tytuvėnų iškėlė pionierių stovyklą, o ten pat miške išaugo garnizono ir saugumiečių palapinės.“
