Sausio 19 d. Rytų krikščionys ortodoksai mini Kristaus Krikšto šventę. Ji ypač populiari Rusijoje. Prisimenant Jėzaus krikštą Jordano upėje, kurį jis priėmė iš Jono Krikštytojo, švenčiamas Apreiškimas, kuriuo prasideda jo viešasis gyvenimas. Pagal Evangeliją, kai Jėzus išlipo iš upės, atsivėrė dangus; Šventoji Dvasia pleveno virš jo kaip balandis, o Tėvo balsas prabilo: „Šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi”.
Prisimenant Kristaus krikštą Jordane Epifanijos šventėje ir dieną prieš tai, šventės išvakarėse, bažnyčiose vyksta vandens pašventinimo pamaldos. Šis vanduo laikomas šventu. Jį geria melsdamiesi tuščiu skrandžiu, juo šlaksto žmones ir namus.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais Kalėdų ir Krikšto šventės buvo švenčiamos vieną dieną ir turėjo vieną bendrą pavadinimą – Epifanija. Tačiau ilgainiui buvo pradėtos švęsti dvi atskiros šventės, o dienos tarp jų buvo vadinamos šventomis dienomis.
Ortodoksas maudosi eketėje / EPA nuotr.
Rusijoje per šią Krikšto šventę daug žmonių pasineria į vandenį eketėje. Nors šis paprotys nėra liturginis, o laikomas liaudies pamaldumu, tačiau jis yra itin paplitęs tarp tikinčiųjų.
Nuo senovės laikų Rusijoje buvo šventinamas vanduo upėje arba ežere, tam lede prakertama plati eketė – jordanė, aplink kurią vyksta procesija.
Šventės išvakarėse Visos Rusios patriarchas Kirilas priminė jos prasmę.
„Švenčiame Viešpaties Apsireiškimą, arba Viešpaties Krikštą Jordane, prisimindami didįjį Evangelijos istorijos įvykį, kai pasauliui pasirodė Švenčiausioji Trejybė, per žmogiškąją prigimtį susivienijusi su visu fiziniu pasauliu. Trejybė, kuri per Dievo Sūnaus įsikūnijimą įžengė į žmogaus egzistencijos kūną ir kraują ir per Sūnų suteikė visam pasauliui didžiąją malonę. Malonė yra dieviškoji energija, per kurią Dievas perduoda savo dieviškąją galią visai žmonijai. Ir jei fiziniame pasaulyje nėra nieko be energijos, tai dvasiniame pasaulyje nieko negali įvykti be dieviškosios energijos”, – sakė patriarchas homilijoje po liturgijos.
