Nepriklausoma Rusijos žurnalistė Farida Rustamova dirbusi tokiose žiniasklaidos priemonėse kaip BBC, „Meduza“, „Dožd“ savo tinklaraštyje paskelbė išsamią padėties Rusijos valdžios viršūnėse apžvalgą. Autorė bendravo su V. Putino aplinkos žmonėmis, tad jos tekstas leidžia bent kažkiek nutuokti apie Kremliuje tvyrančias nuotaikas. Skelbiame šios analizės ištraukas.
„Kadangi jie ėmėsi prieš mus nukreiptų sankcijų, mes juos išdulkinsime. Dabar jie turės pirkti rublius Maskvos biržoje, kad galėtų pirkti iš mūsų dujas. Bet tai tik gėlytės. Dabar mes juos visus išdulkinsime!” – entuziastingai pasakoja pažįstamas aukšto rango Rusijos valstybės tarnautojas.
Jis ilgą laiką buvo V. Putino komandos narys, tačiau laikomas liberalaus mąstymo žmogumi. Prieš mėnesį mano pašnekovas buvo kitokios nuotaikos ir atrodė šiek tiek pasimetęs, sakydamas, kad svarbiausia sustabdyti kraujo liejimą Ukrainoje, o tada galvoti, kaip gyventi naujoje realybėje.
Jis buvo ne vienintelis, kuris taip teigė. Rusijoje jau seniai nėra nelojalių žmonių valdžioje, tačiau valdininkai, valstybinių įmonių darbuotojai ir vadovai, deputatai, – asmeniniuose pokalbiuose beveik visi išreiškė bent jau apstulbimą dėl invazijos į Ukrainą. Vis tik per tą mėnesį, kai vyko karinis konfliktas, nebuvo jokio masinio valdininkų ir valstybės tarnautojų išvykimo. Didysis verslas arba tyli, arba apsiriboja neutraliomis frazėmis, kad pasisako už taiką.
Per pastarąją savaitę kalbėjausi su keliais V. Putinui artimais žmonėmis, taip pat su keliolika įvairaus lygio valstybės tarnautojų ir valstybinių įmonių darbuotojų. Turėjau du tikslus. Pirma, suprasti Rusijos elito ir jam artimų žmonių nuotaikas po Rusijai įvestų precedento neturinčių sankcijų. Antra, bandžiau išsiaiškinti, ar kas nors bandė įtikinti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną sustabdyti kraujo liejimą ir kodėl tarpininku-diplomatu tapo Romanas Abramovičius.
Rusijoje visuomenė konsoliduojasi
Trumpai tariant, per pastarąjį mėnesį galima teigti, kad Putino svajonė konsoliduoti Rusijos elitą išsipildė. Šie žmonės supranta, kad dabar jų gyvenimas susijęs tik su Rusija, todėl jie turi kurti savo gyvenimą čia. Klanų skirtumai ir įtaka išnyko, nes daugybė žmonių prarado savo ankstesnes pozicijas ir išteklius. Vargu ar galima taikos sutartis pakeis Rusijos elito nuotaikas. „Mes peržengėme ribą, už kurios nebegalima grįžti. Visi supranta, kad bus taika (karo veiksmų nutraukimas Ukrainoje), bet ši taika nelems grįžimo prie ankstesnio gyvenimo”, – sako Kremliui artimas pašnekovas.
Tuo pat metu Rusijos visuomenė, kaip tikino mano pašnekovai, veikiama propagandos ir sankcijų padarinių taip pat susitelkė palaikyti V. Putino veiksmus. Situacijoje, kai, kaip jiems atrodo, visas pasaulis nusiteikęs prieš rusus, piliečiai „ims nekęsti Vakarų ir konsoliduotis”.
„Pirmosiomis dienomis pralaimėjome informaciniu požiūriu. Žmonės buvo nusiteikę neigiamai. Visuomenė buvo labai susiskaldžiusi, 50 prieš 50. Tačiau vėliau visa valstybinė žiniasklaida susitelkė ir pradėjo kurti normalų turinį. O kai jie (Vakaruose) pradėjo sakyti, kad visi rusai yra blogi, boikotuoti menininkus ir sportininkus, viskas pasikeitė.
Dabar 75 proc. yra karinės operacijos naudai, o 25 proc. – prieš. Tai reiškia, kad vyksta socialinė konsolidacija. Raginimai prieš karą visai nepopuliarūs, dabar tai daugiau marginalinė istorija”, – sako pašnekovas, vadovaujantis regionui, esančiam europinėje šalies dalyje, kur šiais metais vyks gubernatorių rinkimai, o tai reiškia, kad valdžios institucijos nuolat vertina visuomenės nuotaikas. Jis sako, kad šiuo metu visuomenėje vyrauja ne požiūris „baigsime karą”, o „baigsime, bet mūsų sąlygomis”.
Mano apklausti valdžios atstovai vienu balsu tvirtina, kad daugeliui paprastų piliečių – bent jau kol nedarbas smarkiai nepadidėjo – sankcijos ir kiti ekonominiai bei politiniai karo su Ukraina padariniai turėjo priešingą poveikį, nei Vakarų šalys galėjo tikėtis. Masinis vakarietiškų prekių ženklų (IKEA, Apple, Zara, McDonald’s, Carlsberg ir t. t.) atsisakymas, įmonių veiklos sustabdymas, skrydžių draudimas, rublio devalvacija, sunkumai perkant dolerius ir eurus privertė daugelį rusų manyti, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš juos, ir tokioje situacijoje jie elgiasi ypatingai, mano pašnekovai.
„Žmonės Vakaruose nesupranta, su kuo jie žaidžia”
Tačiau ką galvoja Rusijos elitas, kurio vadovybei buvo pritaikytos precedento neturinčios tarptautinės sankcijos, kuris neteko butų, pilių ir jachtų užsienyje bei galimybės lankytis daugelyje šalių?
„Mūsų šalis po Didžiojo Tėvynės karo iš karto pradėjo atsikurti ir tvarkytis. Po 30 metų šalis jau buvo tvarkinga. Šie žmonės [Vakaruose] nesupranta, su kuo jie žaidžia. Tai kelia aršų pasipriešinimą net tiems, kurie manė kitaip ir abejojo valdžia, bet jie ilgai neabejos, jie nekenčia Vakarų ir konsoliduojasi, kad darytų savo reikalus, ypač vidutinio amžiaus žmonės. Tai labai subtilus dalykas, kurio Vakarai visiškai nesupranta”, – kaip niekada susijaudinęs teigia vienas iš mano aukšto rango pažįstamų ir priduria, kad jaučiasi porą dešimtmečių jaunesnis.
„Kai pamačiau, ką jie daro su tais vargšais parolimpiečiais, man buvo lūžio taškas… Velniams man tas aifonas, turėsiu kinišką telefoną. Turiu vokišką automobilį, na turėsiu ir kinišką arba rusišką. Dabar suprantu, kad Putinas teisus, jog visa tai turėjo įvykti vienaip ar kitaip. Ir kad tos sankcijos mums vis tiek būtų buvusios įvestos”, – sako vienas aukšto rango valstybės tarnautojas, kuris dar prieš mėnesį manė, kad imperines ambicijas galima išreikšti kitais būdais, pavyzdžiui, stiprinant ekonomiką.
Kelių žmonių, dirbančių įvairiuose valdžios lygmenyse, teigimu, asmeninės sankcijos padarė Putinui didelę paslaugą ir padėjo jam pasiekti tai, ko jis nesugebėjo padaryti daugelį metų – paversti Rusijos elitą beveik monolitu.
„Visos šios asmeninės sankcijos cementuoja elitą. Visi, kurie galvojo apie kitokį gyvenimą, supranta, kad bent jau artimiausius 10-15 metų jų gyvenimas bus sutelktas Rusijoje, jų vaikai mokysis Rusijoje, jų šeimos gyvens Rusijoje. Šie žmonės jaučiasi įžeisti ir jie nieko nenuvers, bet kurs savo gyvenimą čia”, – sako aukštas pareigas užimantis pašnekovas vienoje iš valstybinių bendrovių, kuriai taikomos sankcijos.
Paradoksalu, bet ir visuomenė, ir elitas, anksčiau buvę be galo nutolę vieni nuo kitų, dabar, jei ne vieningi, tai bent jau jaučiasi esantys vienoje valtyje. Iš to, ką sakė mano pašnekovai, padariau išvadą, kad tarp valstybės aparato ir valstybės verslo galima išskirti tris grupes.
Daugelis brandesnio amžiaus žmonių jaučia entuziazmą ir galimybę užsidirbti pinigų ir pradėti viską iš naujo, kaip 90-aisiais. „Jie galvoja, kad esame kvaili? Mes nesame kvaili. Mes esame rusų tautybės žmonės, viskas gerai, mes dabar mobilizuosimės, mes tai išspręsime. Palaukite, kaip sakoma, viščiukai skaičiuojami rudenį”, – sako man vienas toks asmuo, dirbantis sankcionuotos valstybinės įmonės vadovybėje.
Be jokio entuziazmo, bet supratingai vidutinio, 45-50 metų, amžiaus žmonės, kurie sovietmečiu buvo jauni, vis dar dirba savo darbą, nors ne visada mato jo prasmę. „Dabar daug svarbiau suprasti, kaip mes gyvensime tokiomis sąlygomis”, – aiškina mano pašnekovas, užimantis aukštas pareigas valdžios hierarchijoje ir laikomas technokratu. „Na, taip, turėsime valgyti šaknis ir gimdyti lauke. Bet kokios yra kitos galimybės?” – ironizuoja kitas to paties amžiaus pašnekovas ir liūdnai nusišypso.
Labiausiai nusivylę yra 35-40 metų amžiaus žmonės, kurių dauguma ne taip jau seniai pasiekti laimėjimai buvo anuliuoti. Kai kurie iš jų jaučiasi apleisti ir nemėgsta iš šalies išvykusių tautiečių, kurie, jų nuomone, moko juos gyventi ir nuversti režimą iš užsienio. „Noriu jiems pasakyti: tiesiog užsičiaupkite”, – savo jausmus ir bendraamžių nuomonę apibūdina vienas iš mano jauniausių šaltinių, kuris yra valstybės, kovojančios su Vakarų sankcijų pasekmėmis, priešakyje.
Kitas jaunas valstybės tarnautojas, nepritariantis karui, sako, kad jaučiasi patekęs į spąstus: pasilikti nepakenčiama, bet mesti darbą ir išvykti neįmanoma, nes niekas jo neišleis iš šalies.
Putinas nieko arti neprisileidžia
Asmeninių sankcijų įvedimas ir ryšių su išoriniu pasauliu nutraukimas turi dar vieną pasekmę Rusijos elitui. Dėl prarastos finansinės padėties ir didžiulių politinių pasekmių įvairios interesų grupės ir klanai, kaip sakė vienas iš mano pašnekovų, „susispaudė”.
„Nėra nei grupių, nei poveikio ratų, viskas sugriauta. Visi yra finansiškai nesaugūs, politiškai nesaugūs, praradę savo pozicijas. Kas galėjo įsitraukti į bandymus paveikti V. Putiną iš skirtingų pusių skirtingomis progomis, tas tai ir darė. Viskas panaikinta, kiekvienas tapo savo paties istorijos veikėju. Tik pavieniai sporadiški veiksmai”, – aiškina vienas aukšto rango pašnekovas.
Žmonės, kuriems pavyksta pasikalbėti su V. Putinu, skundžiasi, kad jis pats kalba užsidegęs, bet nesiklauso, kas jam sakoma. Todėl jie spėja, kad Putinui reikia, jog taikos derybos užtruktų, kol jis vis dar tiki kariškiais teigiančiais, kad Donecko ir Luhansko regionai bei Azovo jūros pakrantė gali būti atplėšti nuo Ukrainos.
„Nenaudinga ir beprasmiška,“ – maždaug taip atsakė visi žmonės, su kuriais kalbėjausi, paklausti, ar Rusijos elito dalis, nepritarianti Putino veiksmams Ukrainos atžvilgiu, bando susivienyti ir daryti jam įtaką.
„Niekas nieko negali reikalauti. Jie gali ateiti ir pasikalbėti, bet tai nepadės. Jo galvoje yra aiškus vaizdas, kurį jis bruka visiems. Mes norėjome draugauti, o jie paskelbė mus priešais, apsupo mus iš visų pusių, buvo pasirengę priimti Ukrainą į NATO ir dislokuoti raketas. Jie mus išprovokavo, ir kitos išeities nebuvo”, – aiškina su Rusijos ir Ukrainos derybų proceso detalėmis susipažinęs asmuo, pridurdamas, kad egzistuoja objektyvi prieigos prie V. Putino problema.
Jo bendravimo ratas itin siauras, net gynybos ministro Sergejaus Šoigu ir Generalinio štabo vadovo Valerijaus Gerasimovo jis arti neprisileidžia. Be to, Putinas jau seniai neturi jokio noro tikrai įsiklausyti į kieno nors kito nuomonę.
R. Abramovičius kompromisinė figūra
Kaip tuomet su milijardieriaus Romano Abramovičiaus įtaka? Jis staiga parodė savo tariamai antikarinę poziciją kaip diplomatas, tačiau nepadarė jokio viešo pareiškimo. Nuo pat pirmųjų karinio konflikto dienų šešėlyje mėgstantis būti verslininkas Ukrainos pusės prašymu dalyvavo organizuojant derybas.
V. Putinui R. Abramovičius yra ne artimas draugas, o oligarchas, kuris jam rimtai padėjo. Pavyzdžiui, kad susigrąžintų Pirmojo kanalo, vieno iš Rusijos propagandos ruporų, kuris dar visai neseniai, 2000-ųjų pradžioje, priklausė R. Abramovičiui, kontrolę.
R. Abramovičiaus įvykdytas „Sibneft” pardavimas valstybei buvo svarbus žingsnis grąžinant naftos ir dujų sektoriaus kontrolę valdžios institucijoms. R. Abramovičius taip pat priklausė „Šeimai”, artimiausiam pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino, kuris savo įpėdiniu pasirinko V. Putiną, ratui.
Remiantis sankcijų sąrašuose pateiktais motyvais, Didžiosios Britanijos ir Europos sankcijos R. Abramovičiui buvo taikomos už tai, kad jis dešimtmečius palaikė glaudžius santykius su V. Putinu ir dėl to gavo naudos iš Rusijos vyriausybės.
Prezidentas V. Zelenskis interviu Rusijos žurnalistams, neįvardydamas R. Abramovičiaus, sakė, kad verslininkai, kurie bando padėti derėtis, tai daro siekdami išvengti sankcijų, ir tai „nereiškia didelio patriotizmo”. Tačiau, kaip rašo „Wall Street Journal”, Zelenskis neviešai prašė JAV prezidento Joe Bideno netaikyti sankcijų Abramovičiui.
Ukrainos delegacijos narys Michailas Podoliakas po kovo 29 d. derybų Abramovičių pavadino „itin veiksmingu tarpininku”, „jis iš dalies moderuoja procesą, kad pradžioje nebūtų jokių nesusipratimų. Kai viena pusė kažką sako, o kitai pusei tai ne taip aišku, kalbant apie derybų proceso logistiką.”
Kadangi su Putinu nebėra prasmės iš esmės kalbėtis apie tai, kas teisus, o kas ne, kaip sako mano pašnekovai, Abramovičius padeda jam pateikti įvairius konflikto sprendimo variantus. Jo padėtis skiriasi nuo prezidentui pavaldžių valstybės tarnautojų ir nuo jo priklausomų verslininkų ir leidžia būti kompromisine figūra.
Mano pašnekovai, kurie jį pažinojo, pažymėjo, kad verslininkas turėjo visus tarpininkui reikalingus išteklius: prieigą prie Rusijos ir Ukrainos vadovų, jų pritarimą tokiam tarpininkavimui, galimybę ir lėšas keliauti tarp Maskvos ir Kijevo (jis du kartus skrido per Lenkiją), bendrų draugų pažintį su Ukrainos delegacijos nariais Davidu Arachamija ir Rustemu Umerovu, jau nekalbant apie jo paties, kaip verslininko, sukūrusio savo imperiją dešimtajame dešimtmetyje, patirtį.
Būtent šią patirtį daugelis stebėtojų prisiminė, kai paaiškėjo, kad po vieno iš pirmųjų susitikimų R. Abramovičius ir keli kiti Ukrainos delegacijos nariai pajuto apsinuodijimo simptomus. Mano pašnekovas, kuris yra susipažinęs su derybų proceso detalėmis, sakė, kad po pirmosios kelionės į Kijevą R. Abramovičius tikrai pajuto apsinuodijimo simptomus. Milijardierius kelioms valandoms prarado regėjimą, o jo oda nusilupo. Po to jie kartu su Rustemu Umerovu buvo gydomi vienoje Stambulo klinikų.
Apsinuodijimo šaltinis nežinomas. Spėjama, kad tai galėjo būti kokios nors nuodingos dujos, o ne „novičiokas”, kaip daugelis manė, sako mano pašnekovas. Kas buvo atsakingas už šį incidentą, taip pat dar nežinoma.
V. Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad informacija apie R. Abramovičiaus apnuodijimą yra melaginga, ir pavadino ją informaciniu sabotažu. Jis tai pasakė, nes Kremlius nusprendė tokiu keistu būdu išsklaidyti įtarimus, kad prie apnuodijimo prisidėjo Rusijos specialiosios tarnybos, teigia šaltinis. Tuo pat metu, kaip praneša „Reuters“, JAV žvalgybos agentūros taip pat abejoja dėl apsinuodijimo. Po šio incidento R. Abramovičius dar bent kartą lankėsi Kijeve deryboms. Jis taip pat dalyvavo naujame derybų raunde, kuris įvyko kovo 29 d.
Ukrainos derybininkai tiesiogiai bendrauja su savo prezidentu, o Rusijos atstovai derybų metu bendrauja tik su prezidento administracijos vadovu Antonu Vaino. Pasak šaltinio, susipažinusio su derybų detalėmis, ukrainiečių pasiūlymai su Rusijos puse buvo suderinti darbine tvarka, tačiau Maskva gali pateikti griežtų kontrpasiūlymų. Jis pažymi, kad vykusiose derybose buvo galimybė visiškai nutraukti kovas ir paskelbti laikinas paliaubas, tačiau abi pusės to vengė, tikėdamosi naujų karinių laimėjimų.
