Vasario 6 d. Vašingtone vykusiuose Nacionaliniuose maldos pusryčiuose dalyvavo ir atstovas iš Lietuvos – Krikščionių sąjungos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys.
Pokalbyje su juo apie šį įvykį pabrėžiama, kad šiandien Vakarų visuomenės išgyvena ne tik geopolitinius, bet ir gilius kultūrinius bei moralinius iššūkius. Pasak pašnekovo, silpnėjanti šeimos institucija, religijos stūmimas į privatų gyvenimą ir žmogaus tapatybės perinterpretavimas daro ilgalaikį poveikį visuomenės gyvybingumui. Jis akcentuoja, kad tikėjimo laisvė reiškia ir teisę netikėti, tačiau kartu ragina drąsiai ginti vertybinius pagrindus, ant kurių buvo statoma tiek Lietuva, tiek Europa.
R. Dagys kritiškai vertina Lietuvos žiniasklaidos kuriamą, renginyje kalbą pasakiusio JAV prezidento įvaizdį ir teigia, kad gyvai stebėta Donaldo Trumpo kalba atskleidė visai kitokį – nuoseklų, argumentuotą, tikėjimu ir šeimos vertybėmis grįstą – lyderio paveikslą.
Mūsų žiniasklaidoje JAV prezidento įvaizdis dažnai piešiamas karikatūriškai ir ironiškai. Koks įspūdis Jums susidarė gyvai stebint laisvojo pasaulio lyderio kalbą?
Mūsų žiniasklaidos pateikiama informacija neretai supanašėja su Rusijos propagandos ar radikalios vakarietiškos kairiosios žiniasklaidos tonu, kartais nusiritant net iki pletkų lygio. Dalį to galima sieti su neprofesionalumu. Tačiau kyla ir rimtesni klausimai tiems, kurie supranta, kad šiandien, kai Europos Sąjunga gynybine prasme tebėra silpna ir pasimetusi, JAV – vadovaujama Donaldo Trumpo – išlieka vienintelė reali jėga, galinti atgrasyti Rusijos agresiją. Todėl kiekvienas galime savęs paklausti: kodėl savo veiksmais ar retorika kartais sudarome įspūdį, jog patys nenorime būti ginami?
Pirmą kartą gyvai mačiau kalbantį JAV prezidentą. Išgirdus jį salėje, akivaizdu, kad jo kalbos stilius gerokai skiriasi nuo mūsų žiniasklaidoje piešiamo paveikslo. Per beveik pusantros valandos jis kalbėjo nuosekliai, argumentuotai, energingai, su humoru, be pykčio ir – be popieriaus. Kalba neprailgo. Po jos plojo ne tik respublikonai, bet ir dalis demokratų. Tapęs gyvu liudininku geriau supratau, kodėl Amerikos žmonės jį išrinko ir kodėl jo palaikytojų ratas nemažėja.
Kad išvengčiau laisvos interpretacijos, pacituosiu keletą jo žodžių (remiuosi vaizdo įrašu, nes oficialios stenogramos dar nėra):
„Tikrai nuostabu jus visus matyti. Tai graži, labai graži amerikietiška tradicija. Ir man visada didelė garbė čia būti. Šiandien susirinko ypatingi žmonės – mylintys šią šalį, mylintys Dievą ir suprantantys, kokia galinga yra malda. Mes gyvename laikais, kai pasaulyje daug triukšmo ir pykčio. Tokiais laikais tikėjimas tampa dar svarbesnis.“
Kalbos pradžioje Donaldas Trumpas kalbėjo apie maldos galią, savo netobulumą ir su humoru svarstė apie „patekimo į dangų“ galimybę. Ar tai buvo žmogiškas ir tikėjimu grįstas atvirumas?
Mano manymu – taip. Jis kalbėjo atvirai, kaip ir jo komandos nariai. Galbūt tokio tono nesupranta kai kurie ES lyderiai, įpratę prie pompastikos ir tuščių frazių. Jis sakė: „Aš nesu tobulas kandidatas. Tikrai – ne. Bet mes padarėme daug gero daugeliui žmonių. Religija grįžo į mūsų šalį. Žmonės nebebijo kalbėti apie savo tikėjimą. Be religijos laisvės nėra tikros laisvės.“
Buvo daug kalbėta apie dėkingumą ir sunkumų prasmę. Ar sunkūs laikotarpiai stiprina žmogų ir tautą?
Man tai visiškai akivaizdu – tuo įsitikinau savo gyvenime tiek sovietmečiu, tiek dabar. Ypač tuo tikėjo ir savo patirtimi galėjo įsitikinti mano giliai tikintys mama ir tėtis, dešimt metų praleidę sovietiniuose Rusijos lageriuose, Vakaruose vadinamuose koncentracijos stovyklomis. Jų gyvenimas buvo liudijimas, kad sunkiausiomis aplinkybėmis žmogų išlaiko tikėjimas ir vidinė atrama.
Manau, kad jeigu mes vėl sugrįžtume prie tikrų, ne politizuotų laužų prie Seimo – ne pasipuikuoti „patriotinėmis kalbomis“, o nuoširdžiai maldai – Lietuvoje daug kas galėtų keistis į gera.
JAV Prezidentas kalbėjo panašiai: „Aš žiūriu į pasaulį ir sakau labai paprastai: be Dievo, be tikėjimo – niekas neveikia. Nieko. Ir mes tai matome visur.“
Nepamirškite vilties. Nepamirškite tikėjimo. Net tada, kai sunku. Ypač tada, kai sunku. Nes būtent tada jie mums reikalingi labiausiai.“
„Ir aš matau šioje salėje žmones, kurie kiekvieną dieną meldžiasi ne dėl kamerų. Ne dėl dėmesio. O todėl, kad tiki. Tokie žmonės yra šios šalies stuburas. Tikrasis stuburas.“
„Mes turime būti dėkingi ne tik tada, kai viskas klostosi puikiai. Ne tik tada, kai laimime. Bet ir tada, kai susiduriame su sunkumais. Nes sunkumai, patikėkite manimi, mus išmoko daugiau nei pergalės. Jie mus užgrūdina. Jie mus paruošia tam, kas ateina vėliau.“
Savo kalboje D. Trumpas daug dėmesio skyrė šeimai, vaikų ugdymui ir religijos laisvės gynimui. Ar, Jūsų manymu, šiandien tikrai gyvename laikais, kai tikėjimą reikia aktyviai ginti viešojoje erdvėje?
Mes matome, kaip komunistinė ideologija, persirengusi naujomis formomis, realizuojasi kairiųjų, LGBT, genderistinėse, iš dalies ir Žaliosios politikos idėjose bei panašiose kryptimis, kurių esmė – „perdirbti“ žmogų. Deja, tai sėkmingai silpnina Vakarų visuomenę. Pasekmė – visuomenės išmirimas, šiandien politiškai korektiškai vadinamas „senėjimu“.
Tai atsitiko todėl, kad pamiršome, ko būdami prie Seimo Sausio 13-ąją meldėme Dievą – laisvės, tiesos, tautos išlikimo ir moralinio tvirtumo.
Vašingtone susirinkę krikščionys labai palaikė šiuos D. Trumpo žodžius: „Aš noriu pakalbėti apie šeimą. Nes šeima yra visko pagrindas. Visada buvo. Be stiprių šeimų nebus stiprios šalies. Tai labai paprasta tiesa. Mes galime kalbėti apie ekonomiką, apie politiką, apie saugumą, bet jei šeimos silpnos – niekas neveiks taip, kaip turėtų.
Mes turime saugoti vaikus. Tai mūsų pareiga. Mokyti juos, kas yra teisinga ir kas yra bloga. Mokyti juos mylėti savo šalį, gerbti kitus žmones, būti geri vieni kitiems. Ir, svarbiausia, mokyti juos nebijoti tikėti. Negėdytis tikėjimo. Nes tikėjimas niekada nebuvo silpnumas. Niekada. Tai visada buvo stiprybė.
Aš žinau, kad šiandien tikėjimas dažnai tampa kritikos objektu. Žmonės iš jo juokiasi, sako, kad jis atgyvenęs. Bet galiu pasakyti viena: tikėjimas pergyveno visas krizes. Jis pergyveno karus, ekonominius nuosmukius, labai sunkius laikus. Ir jis pergyvens šį laiką taip pat.
Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu. Pasaulyje daug pykčio, daug susiskaldymo. Žmonės kalba vieni su kitais, bet negirdi vieni kitų. Ir būtent tokiais laikais tikėjimas tampa tuo, kas mus sulaiko kartu.“
Taip pat buvo pabrėžta vienybės svarba ir Amerika kaip laisvės bei tikėjimo pavyzdys pasauliui. Ar, Jūsų nuomone, šiandien visuomenė labiau susiskaldžiusi ar vis dėlto pajėgi susitelkti bendrų vertybių pagrindu?
Manau, kad visuomenę savo neišmintimi, o gal ir sąmoningais veiksmais suskaldė mūsų politikai. Tačiau susikalbėti reikia ir būtina. Tikėjimo laisvės užtikrinimas yra viena iš esminių sąlygų brandžiai visuomenei – juk tai kartu reiškia ir teisę netikėti.
Vis dėlto turime atsisakyti komunistinės prigimties siekių „perdirbti“ žmogų, griaunant jo lytinę tapatybę ir prigimtinę sampratą. Turime sutarti, kad tvirta šeima, auginanti vaikus, yra mūsų prioritetas, o tautų įvairovė ir kultūrinis paveldas – ne grėsmė, bet vertybė. Juk Europos Sąjungą kūrėme turėdami būtent tokį supratimą.
Tuomet nereikės stebėtis, kad jei mums Lietuva yra pirmiausia, tai ir amerikiečiams Amerika yra pirmiausia.
Kalbos pabaigoje nuskambėjo raginimas melstis už šalį ir mintis, kad tauta stipriausia tada, kai klaupiasi maldoje. Ar, Jūsų manymu, toks kvietimas gali tapti realiu dvasiniu atsinaujinimu ir vienybės šaltiniu visuomenei?
Prezidentas pakvietė 2026 m. gegužės 17 d. susirinkti Nacionaliniame Mall’e maldai ir tautos rededikacijai Dievui.
Ir čia norisi užduoti mums patiems labai paprastą, bet nepatogų klausimą. Įsivaizduokime, kad kažkas panašaus nuskambėtų Lietuvoje. Ne iš komentatorių, pavienių politikų ar visuomenininkų, bet Lietuvos valstybės vadovų lūpų. Ar tai sukeltų pašaipą? Ar ciniškas šypsenas studijose? Ar vis dėlto taptų tuo momentu, kai bent trumpam prisimintume, kas mus iš tikrųjų telkia kaip tautą?
Šiandien daug kalbame apie grėsmes, saugumą, geopolitiką. Tačiau pernelyg retai kalbame apie tai, kas sudaro valstybės vidinį stuburą. Ne vien kariuomenė, ekonomika ir įstatymai lemia tautos atsparumą. Tautą pirmiausia laiko bendras vertybinis pagrindas. Be jo stipriausios institucijos tampa trapios. Be jo laisvė tampa lengvai pažeidžiama. Be jo vienybė virsta tik gražia deklaracija.
Todėl klausimas išlieka atviras. Ar Lietuvoje dar atsiras lyderių, kurie drįstų ne tik kalbėti apie ekonomiką ar reitingus, bet ir aiškiai, be baimės bei išlygų kalbėti apie dvasinius valstybės pamatus? Nes istorija ne kartą parodė: tautos išgyvena ne tada, kai turi daugiausia komforto, o tada, kai turi tvirtą vidinį pagrindą.
