Rietaviškę Birutę Gedminaitę drąsiai galima pavadinti unikalia ir talentinga asmenybe. Moteris geba įsikūnyti į skirtingus personažus teatro scenoje, groti vargonais bažnyčioje ir mokyti choristus giesmių, be to, tvirtai savo rankose laiko Rietavo kultūros centro vairą.
Gyvenimo pamatas – šeima
B. Gedminaitė kilusi iš didžiausio Lietuvos akmens krašto – Barstyčių miestelio, esančio Skuodo rajone. Užaugo mylinčioje ir darnioje Genovaitės ir Justino Gedminų šeimoje. Tėvai visus penkis vaikus nuo mažens pratino ir mokino prie darbų. Atžalos šeimoje išmoko ir pagrindinių vertybių: meilės ir pagarbos vienas kitam, darbštumo, rūpinimosi vienas kitu, empatijos.
Pagranduke buvusi Birutė šių vertybių nuolat mokosi ir iš savo sesės Laimos bei brolių Sauliaus, Tomo ir Juliaus šeimų. Nuolat jaučia jų visų rūpestį bei palaikymą visose gyvenimo srityse.
Baigusi Barstyčių vidurinę mokyklą mergina pasirinko studijas Klaipėdos universitete, kur įgijo teatro bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir režisieriaus profesinę kvalifikaciją. Kiek vėliau Mykolo Romerio universitete baigė viešojo administravimo magistrantūros studijas.
Praėjus kiek laiko nusprendė toliau gilintis į teatro meną, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos filiale, baigė dramos režisūros studijas ir gavo menų magistro laipsnį. Per visą studijų laikotarpį išklausė ne tik pedagoginių, bet ir psichologinių žinių kursą, įgijo jaunimo darbuotojo kvalifikaciją.
2011 metų pavasarį B. Gedminaitė sulaukė pasiūlymo prisijungti prie Klaipėdos „Parodijos teatro“. Jame, persikūnydama į įvairus personažus, sėkmingai vaidina iki šiol.
„Visada jaučiu Dievo buvimą savo gyvenime“
Taip jau susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad 2013 metais B. Gedminaitei teko užimti Rietavo kultūros centro direktorės pareigas, o kartu priimti ir šioms pareigoms tenkančią atsakomybę. Tačiau nuo teatro neatitolo – net 13 metų vadovavo Rietavo kultūros centro dramos studijai „Didžioji T“. Ir tik visai neseniai, pavykus rasti kitą ne mažiau teatrui atsidavusį žmogų, darbą su jaunaisiais aktoriais perleido jam.
Nuo 2008 metų rudens jauna moteris groja vargonais bei gieda tėviškės – Barstyčių – Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnytėlėje. Prisiminusi pirmuosius žingsnius šioje veikloje rietaviškė prisipažįsta, jog buvo nelengva. Buvo didžiulis iššūkis išmokti groti vargonais, kartu mokytis ir mokyti giesmių choristus. O jau vėliau teko atstovauti Barstyčių parapijai, kartais ir Skuodo dekanatui Didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose, Kalėdinių giesmių festivalyje Klaipėdoje ir kituose renginiuose.
Už tikėjimą ir pasitikėjimą rietaviškė jaučia dėkingumą Barstyčių parapijos klebonams, Skuodo dekanui, choristams ir, žinoma, savo šeimai.
B. Gedminaitė – puikus pavyzdys, kad kai labai nori, gali kalnus nuversti. Be savo tiesioginių pareigų, teatrinės veiklos bei vargonavimo, moteris randa laiko ir kitokiai veiklai – su bendraminčiais dainuoja Lietuvos kultūros centrų vadovų chore ir Rietavo kultūros centro chore „Jūrava“.
„Visada jaučiu Dievo buvimą savo gyvenime. Tad ką bedaryčiau, ar vadovaučiau Kultūros centrui, ar gročiau vargonais, ar dainuočiau chore, stengiuosi padaryti maksimaliai gerai. Visada vertinu kokybę, grožį, mintį, prasmę, to neretai reikalauju ir iš darbuotojų, choristų. Žinoma, ir iš savęs, nes kitaip tiesiog nemoku“, – teigia B. Gedminaitė.
Jokie užsienio kraštai neatstos Rietavo
Moteris sako iki šiol esanti dėkinga buvusiam Kultūros centro direktoriui Vytautui Kažukauskui, kuris ir pastūmėjo ją į vadovo poziciją. Vėliau sulaukė palaikymo iš Rietavo savivaldybės mero Antano Černeckio, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus, administracijos darbuotojų. Esanti be galo dėkinga ir Kultūros centro kolegoms, su kuriais lengva dirbti, realizuoti idėjas, galų gale – kurti, klysti, ieškoti prasmės ir gyvenimo pilnatvės.
Žinoma, po intensyvių darbų, spektaklių ir įvairių renginių būtina rasti laiko ir poilsiui, nors jo B. Gedminaitė sakė turinti labai mažai. Mėgsta skaityti knygas, užsiimti daržininkyste – sėti, sodinti, auginti. Prie širdies ir kelionės, laikas, praleistas gamtoje. Patinka ilgi, prasmingi, o kartais kiek filosofiški pokalbiai su šeima, draugais ar kolegomis.
„Neseniai savęs klausiau, kur norėčiau gyventi, jei ne Rietave. Gal Klaipėdoje, nes vis dar jaučiu sentimentų studijų miestui ir ošiančiai jūrai. O gal sostinėje? Bet tuoj atėjo labai aiškus atsakymas – tik Rietave arba aplink jį. Nes Rietavas yra nuostabaus grožio miestas, kiek jame gamtos, žalumos, o kiek švaros… Žavi ir Oginskių čia kurta atmosfera. Šis miestas kitoks, ir žmonės jame išskirtiniai. Čia labai gera gyventi, gera atvykti, sugrįžti“, – teigia pašnekovė.
Anot jos, į užsienį būtina nuvykti: pamatyti, pasisemti idėjų, pailsėti, bet tada reikia sugrįžti gyventi ir dirbti čia – į Rietavą.
