„Pagerbdami kits kito brangiuosius dalykus: tikėjimą, kalbą, savastį“
(Skirta lietuvių kalbos dienoms)
Rodos, dar taip neseniai atkūrėme Lietuvos Laisvę ir nepriklausomybę. Džiaugėmės, kad pagaliau galime kurti savo unikalius lietuviškus gyvenimus, kurie teiks didžiausią vertę ne tik mums patiems, mūsų šeimoms ir valstybei, bet ir visam pasauliui.
O dabar matome, kad lietuvių kalbai, kultūrai ir Tautai vėl kyla rimtas pavojus – prarasti save, išnykti, pražūti. Šis lietuvių kalbos naikinimo darbas Lietuvai jau yra pažįstamas. Apmaudu, kad dabar vėl savo kalbą ir valstybę imame naikinti mes patys, lietuviai.
Turime naujų „bajorų“, kuriems Lietuva ir lietuviškumas yra tik tiek verti, kiek neša greitą pelną.
Juozo Tumo-Vaižganto žodžiais tariant, jie ir vėl „Tiesą už rublį parduoda“ (R5, 421).
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – lietuvių literatūros klasikas, dvasininkas, politikas tautininkas, visuomenininkas, žurnalistas, lietuvių literatūros daktaras, vertėjas, redaktorius, nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, gyvenęs sudėtingais Lietuvai laikais.
1795–1914 m. (120 m.) Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos. 1863–1904 m. (40 m.) Rusijos imperija draudė lietuviams rašyti ir platinti knygas lietuvių kalba, naikino lietuvių mokyklas, kultūrą ir tikėjimą.
Tai buvo nuožmi šalies rusifikacija, atkakli agresija, kuri siekė palaužti Lietuvos žmonių tradicijas, savęs supratimą ir vertę. Šį laikotarpį Vaižgantas apibūdina taip: „Lietuvos priešai tebegyvuoja ir tuo tik nuo senovės skiriasi, jog vietoj ugnies ir kardo griebiasi išnaikinti… dvasios gyvastį“ (R5, 51).
1914–1918 m. vyko Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu Lietuva prarado apie vieną milijoną gyventojų.
1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teko kurti lietuvišką politiką, kultūrą, švietimą, teisę ir ekonomiką. Kovos dėl Lietuvos nesiliauja. 1919–1939 m. kyla didelių problemų su Lenkija, kuri okupuoja Vilniaus kraštą.
Iki 1923 m. sprendžiasi Klaipėdos krašto likimas.
Tai – sudėtingas laikotarpis, kurio metu buvo labai svarbu branginti, kurti ir atkurti lietuvių savastį, kurią ypatingai subtiliai saugojo ir pabrėžė lietuvių kultūra, kalba ir tikėjimas savimi, lietuvių Tauta ir Dievu.
Šiame tekste ypatingą dėmesį kreipsime į Vaižganto įsteigtą ir spaudos draudimo metais leistą žurnalą „Tėvynės Sargas“ (jis buvo leidžiamas Tilžėje 1896–1904 m.).
Vaižgantas „Tėvynės Sargą“ redagavo 1897 – 1902 metais. Vėliau šį darbą perėmė kun. Antanas Milukas.
Suprasti save teisingai – tai reiškia teisingai matyti ir gerbti savo praeitį ir dabartį.
Suprasti save teisingai – tai reiškia teisingai matyti ir gerbti savo praeitį ir dabartį. Matyti vertę savo lietuviškoje kultūroje ir savitume. Kaip sako Vaižgantas, mums reikia „susiprasti, atsitokėti, atsiminti praeitį, pamylėti dabartį“ (R10, 218). Į Lietuvos istoriją reikia žiūrėti teisingai, su pasigėrėjimu ir pasididžiavimu Lietuva.
„Mokyti vyrai prirodinėja lietuvius iš senų senovės buvus ramius ir glaudaus būdo, kaip tai liudija nesugadinta mūsų kalba, palikusi tokia pat, kaip prieš keturias tūstančias metų“ (R5, 25).
Lietuvių kalba yra viena iš archajiškiausių pasaulio kalbų, artimai susijusi su indoeuropiečių prokalbe.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad lietuvių kalba skaičiuoja per 5000 metų.
Kalba sieja ir augina žmones, sudaro tautas ir valstybes.
Kalbėdami lietuvių kalba, gerbdami savo kalbą, tampame viena didele kuriančiąja lietuviška valia ir galia, kuri savo unikalumu praturtina ir visą pasaulį.
Kalba mus vienija, kaip susijusių minčių laukas, kuris padeda orientuotis ir augti būtyje ir savyje.
Kalba yra perduodamų vertybių kelias ir žmonių minčių, suverenios Tautos kūrimosi būdas.
J. Tumas-Vaižgantas buvo atkaklus kovotojas už Lietuvos laisvę ir lietuvių kalbą. Tautų ir žmonių prigimtinę laisvę būti savimi rašytojas visą savo gyvenimą kruopščiai, atsakingai ir sąmoningai kėlė kaip didžiausią vertybę. Kas netiki savimi, savo kultūra, kas nesaugo savo kalbos ir kultūros, tas negali siekti ir savo laisvės.
Kas netiki savimi, savo kultūra, kas nesaugo savo kalbos ir kultūros, tas negali siekti ir savo laisvės.
Okupaciniai režimai tai gerai suprato, todėl jie visada kėlė ir kelia sau užduotį naikinti ne tik užimtų šalių politiką, teisę, ekonomiką ir teritoriją, bet ir kultūrą, kalbą, tikėjimą.
„Kitas tautas spaudžia, spaudžia, bet nors gi savaip kalbėti negina, o mums, lietuviams, nė tos „malonės“ neteikia: lietuviškai kalbėti nusidėjimas, o rašyti – tai jau mirtina nuodėmė. Dėl to ir lietuvių knygų spausdinimas griežtai užgintas ir lietuviškas namų mokslas nepagirtas“ (R5, 33). O juk lietuvių kalba yra kamieninė indoeuropiečių prokalbės tąsa, išsaugojusi daugiausiai senosios kalbos bruožų gyvoji kalba, ir šia prasme jai nėra lygių visame pasaulyje.
Prie indoeuropiečių kalbų yra priskiriama dauguma Europos, Irano ir Indijos kalbų.
Didysis lietuvių kalbos žodynas yra vienas iš pačių didžiausių pasaulyje, jame yra daugiau kaip 11 milijonų žodžių. Palyginimui, anglų ir rusų žodyne yra apie 500 – 600 tūkst. žodžių. Lietuvių kalba turi 10-čia milijonų žodžių daugiau.
Kalbos turtingumas atspindi žmonių mintis, Tautos minčių turtingumą, šviesą ir grožį, gilų mąstymą ir aukštą išmintį.
J. Tumui-Vaižgantui kalba yra tautos dvasios atspindys ir pati Tauta. Yra didelis skirtumas, kai į kalbą žiūrima tik kaip į ženklą (nors tai yra svarbu), ir kai į kalbą yra žvelgiama iš esmės, kaip į žmogaus, Tautos dvasios ir sielos pasireiškimą.
Vaižganto žodžiais sakant, „plaka Dievas parduodančius savo tikėjimą, savo tėvų kalbą“ (R5, 251). „Iš visų žmogui, žemėje, priklausančių Viešpaties Dievo dovanų didžiausia, ko gero, yra kalba. Kalba jis skiriasi nuo kitų gyvų būtybių, taip pat kalba leido užmegzti tarpusavio santykius, iš kurių radosi bendras gyvenimas, protinė, socialinė ir moralinė raida. Todėl kalba yra didžiulis teigiamas gyvenimo veiksnys… gražiausia Dievo dovana – kalba“ (R23, 125 – 127).
„Tėvynės sargo“ žurnale Vaižgantas rašo: „Lietuvos priešai tebegyvuoja ir tuo tik nuo senovės priešų skiriasi, jog vietoj ugnies ir kardo griebiasi dažniausiai kitokių, kytresnių ginklų, siekdamiesi išnaikinti mūsų tėvynėj jau ne kūno, bet dvasios gyvastį. Tokiam gi pavojui tebesant, kaip senovėje, taip dar labiau šiandieną reikalingi yra budrūs tam tikri sargai, pranešantieji savo broliams lietuviams ir žemaičiams apie visus nedorus priešininkų darbus ir užmanymus. Tiktai persimainius didei šioj gadynej pačiam kovojimo būdui, turbūt jau ir sargai kitokie negu senovėj“ (R5, 51).
J. Tumo-Vaižganto brolį Joną 1896 m., „Tėvynės Sargo“ leidimo metu, caro žandarai suima ir uždaro į kalėjimą. 1896 m. „Tėvynės Sargo“ 11 numeryje Vaižgantas pasirašo slapyvardžiu „Tasai“ ir brolio suėmimą pats aprašo taip: „4 d. spalių mėnesio pačioje šv. Pranciškaus dienoje… apniko kleboniją pasienio sargai… kun. Juozapui Tumui… apskelbė liūdną naujieną, jog 2 to mėn. d. kareiviai suėmė ant Priekuliovagzalo tikrą jo brolį Joną Tumą, prie kurio radę būk 600 lietuviškų knygelių ir laikraščių… Iškratę Tumą sargai iš tikro nieko, visiškai nieko neradę… vienok jis nuliūdęs: brolis esąs vedęs, jau su pulku vaikų, turįs ūkę, kuri be gaspadoriaus netvers.
Nuliūsti reikia ir mums, lietuviams, kad dar pora vyrų prisidės prie verginamųjų ir žudomųjų; už ką? Ar už nusidėjimus: vagystę, skriaudą, mušimą? Ne! tiktai už tą, jog lietuviškai skaityti ir apsišviesti nori. Tegul duoda spaudą – tokie „nusidėjėliai“ išnyks“ (R5, 395).
Bet J. Tumas-Vaižgantas ir toliau atkakliai gina Lietuvos Nepriklausomybę. Kalba ir tauta lietuvių literatūros klasikui kyla kaip nedaloma vienovė: „Pamatiniu akmeniu turi būti tautiška idėja. Tegul jis sergi mūsų brolius nuo tų neprietėlių, kurie nori įtraukti lietuvius į savo tarpą, užmesdami savo tautystę. Čia iš vienos pusės ruskiai neilsta beieškodami lietuviams žabangų… čia, iš antros pusės, aukštoji Lietuvos luoma – bajorai – klaidingai mano, kad imant apšvietimą iš kaimyno, reikia su visa pas aną nusidanginti“ (R5, 57).
J. Tumas-Vaižgantas vis primena, kad kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta turi būti savimi:„žemaitis turi būti žemaičiu, lenkas lenku, o kas tuo nenori būti ar nemoka būti, tas yra vertas didžiausio paniekinimo“ (R5, 401).
„Išsitiesk brolau! Neleisk, kad ant palenkto tavo sprando ožkos laipiotų! Rodykis gyvu žmogum esąs, žinąs, ko esi vertas ir kas tau priguli!.. Dar kartą šaukiame kuopon, šviesesnieji lietuviai, kurie lig šiol atskirai kariavo! Į kuopas, į kuopas! O visos kuopos vėl į vienybę! Kietai suglauskime pečius su pečiais ir savo krūtinėmis uždenkime tamsesnius savo brolius! Mokykime juos užsistatyti dvejopu mūru: šventų švenčiausia katalikų tikyba ir senų seniausia lietuviška kalba. Nuo tų mūrų neabejotinai atšoks visos priešų kulkos“ (R5, 347). Čia matome, kad lietuvių kalba Vaižganto pasaulėžiūroje iškyla kaip šventoji prigimtis.
Politinė ir istorinė Lietuvos aplinka yra sunki, o „tuo tarpu gi nei redakcija „Tėvynės Sargo“, o gal nei kitos, nepaliaus savo darbo. Ir per ateinančius 1899 metus mūsų būrys stovės ant sargybos lietuviškos tikybos ir kalbos ir, kiek įstengs, tiek platins apšvietimą“ (R5, 348). „Lietuva ir lietuviais vadintis galime ir turime ne tiktai iš prigimimo, bet ir iš istoriškų dokumentų“ (R5, 352). Ir kiekviena nauja lietuviška knyga, žurnalas, laikraštis, raštas tampa tuo istorišku dokumentu, Lietuvos Laisvės ir nepriklausomybės ženklu. Spaudos ir Lietuvos savitumo palaikymas kyla kaip šventas darbas.
„Maskoliai ketina mūsų kalbą išnaikinti, pradėjo prieš 33 metus nuo užgrėsimo raidžių, nuo atėmimo, panaikinimo mūsų knygų. Kaipgi būtų jiems malonu, kokią paguodą turėtų, jei pasergėtų, jog jų norai išsipildo: lietuviai savo kalbą užmiršta, lietuviai savo raidžių nepažįsta!!! Ar norite guosti priešus? Jei norite, tai esate jų talkininkai, mūsų pardavėjai, juodošiai; ne mūsų broliai, ale mūsų lizdo teršėjai!!! Maskoliai, pasiremdami ant jūsų, klaidingai manys, jog jų užmanymas neišėjo ant niekų, o visas dabartinis mūsų rūpestis turi būti apie išrodymą jiems, jog užgynimas mūsų spaudos nė kokių jiems pageidautinų vaisių neišdavė ir neišduos, lai tada susipranta paikai, neteisingai padarę ir sugrįžta prie proto ir teisybės – sugrąžina mums laisvę spausdinti ir skaityti knygas“ (R5, 227).
Lietuvių kalba vis kyla kaip lietuvių, lietuvių tautos ir pačios Lietuvos, esminė savastis. Kalba leidžia žmogui būti savimi. Buvimas savimi žmogų išaukština, išlaisvina, puošia ir taurina ne tik jį patį, o ir visą pasaulį. Žmogaus savita siela ir kūnas dar labiau švyti, nušviesdamas visą Tautą. Štai, kokia dailia lietuvių kalba tai primena J. Tumas-Vaižgantas:
„Kaip žiedelis turi savo visą gražumą iš savo lapelių, o apkaišyti svetimi žiedai jo visai nedabina, taip ir mergaitė darbininkė tada tikrai graži, jei pasipuošia savo rankomis suaustais rūbais. Garbė toms lietuvaitėms, kurios nepametė senovės gražių papročių ir puošias savo išmanymu (linkdamos vis prie savo gimimo), jos bus geros moterys, šlovingos motinos“ (R5, 243).
Paskaitykime dar kartą: lietuvaitės renka raštus, pynę pina… kaip žiedelis iš savo lapelių… linkdamos vis prie savo gimimo. Sakinyje girdime himną lietuvių kalbai. Matome, kaip „į savo rūbus įverpė ir įaudė ji savo mintį ir savo gražumą“ (R5, 243). Iš tos minties gražumo kyla žmogaus, Tautos ir kalbos dvasia ir unikalumas. Savo knygas mes taip pat rašome, renkame raštus, knygą piname, ten įausdami savo mintį, lietuvišką žiedelį iš savo lapelių ir savo unikalų lietuvišką gražumą.
„Tėvynės Sarge“ Vaižgantas rašo, kad „Lietuva priguli Lietuvai, o ne kokiems išmisločiams“ (R5, 232). Žmogus tampa tikrai vertingu ir stipriu, kai jis supranta save kaip lietuviškos šeimos, Tautos žmogų. Augimą pradedame nuo savęs, nuo savo Tautos. Tik neprarasdami savo unikalios būties esame tikrai vertingi visam pasauliui. Ką nors duoti civilizacijai gali tik tas žmogus, kuris gerai pažįsta ir gerbia save.
Lietuvių tautos atgimimas, lietuvių kalbos grožis ir unikalumas, žmogaus sielos nubudimas, J. Tumo-Vaižganto raštuose vis kyla, kaip skaistus pavasario motyvas. Tai matome epopėjoje „Pragiedruliai“.
Tai matome ir „Tėvynės Sarge“: „Ypatingai gražus pavasaris. Visa žemė – kalnai ir slėniai, laukai ir miškai – pasipuošia savo gražiausiais, šventiniais drabužiais, žiedams-žolynams ir skaičiaus nebėra. Toksai žiedų įvairumas ir gražumas nebūtinai reikalingas: žemė ir žmonės galėtų apsieti ir be tų gražumynų. Bet Viešpats Dievas taip jau surėdė, idant būtų ne tiktai tas, kas reikalinga, bet kas ir gražu yra. Tas pats Sutvėrėjas taip vėl padarė, kad žmogus ieško tokių daiktų, kas gražu, o atradęs džiaugiasi iš jų… Jei Sutvėrėjas puošia žemę, tai ir mums valia pasipuošti taip, kaip išmanome ir galime“ (R5, 241). Vis primenama, kad mums reikia pasipuošti ir savo lietuvių kalba, kultūra. Tik tada mes būsime tikrai vertingi.
Kalba, gamta ir žmogus J. Tumo-Vaižganto raštuose tampa tarsi nedaloma vienove, kurioje vis atsispindi Visatos Kūrėjo aiškūs dėsniai. Kaip kiekviena gėlė turi savo vietą pasaulyje, „tulipanas, narcizas, skiauterė, karaliaus lazda ar kitas kuris ilgastiebis žolynas“ („Pragiedruliai“), taip ir kiekviena tauta, kiekviena kalba, tradicija ir kultūra ir jos kiekvienas žmogus turi savo vietą pasaulyje. „Ir jam rodos pats esąs viena dalelė to Dievo bukieto“ („Pragiedruliai“), unikali dalelė savo Tautos, ir tada savita ir vertinga dalis viso pasaulio.
Tauta yra Dievo kūrinys, Jo planas ir sumanymas, kad visa civilizacija būtų kupina įvairovės ir tuo būtų ypatingai vertinga ir graži. „Tėvynės Sargas“ išsikelia manifestą: „Mylėk Dievą už visa labiau, artimą kaipo pats save, o tėvynę už save daugiau“ (R5, 169). „Turi mylėti tėvynę, nes Dievas tą meilę įkvėpė į širdį“ (R5, 13). Mylėdamas tėvynę, turi mylėti ir savo kalbą. Viskas yra susiję.
Kas kelia ranką naikinti tautos kalbą, tradicijas ir papročius, prieina prie tautos būties naikinimo: „Vardan provoslavijos liepė visiems išsižadėti prigimtos savo kalbos, idant paskui išsižadėtų ir katalikiško tikėjimo… kišė maskoliškus ritualus“ (R5, 249), „dėl užraugimo vaikų širdyse provoslavijos“ (R5, 271). „Juk ne 25 dievai yra, bet vienas; tas pats ruskių ir mūsų“ (R5, 426). „Štai kame brendulas: kol lietuvius, jų kalbą ir tikėjimą regėsime pažemintus, tol su jumis, maskoliai, nesibičiuliausime“ (R5, 276).
Negana to, ir patys lietuviai, „nusipirkę kepurę ir kaliošus, pardavė savo gimtąją kalbą, o nemokėdami svetimų kalbų, pasidirbo sau maskoliškai lenkišką kratinį. Tiems visiems linkiu akis praverti ir pametus savo atkaklumą sekti pėdais savo aukšto ganytojo… lietuviam reikia mokytis lietuviškai“ (R5, 276).
„Tamsūs kaip lapkričio naktis… O laikai! O, vyrai apaštalai! Pameskite gi bent kartą apsakinėję „Lenkų karalystę“ dėl „Dangaus karalystės“… Lietuviška kalba per visą laiką persekiojama bajorų, šunbajorių, pagaliau ir kunigų, iš tų pačių žmonių išėjusių. O apaštalai atskalūnai! Kaip kalba persekiojama, taip žmonės ja kalbantys, už nieką tiriami, niekinami (R5, 420).
Juozo Tumo-Vaižganto kova už lietuvių kalbą nesibaigia ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gyvenant nepriklausomą Lietuvą kuriančiame Kaune. Tai nesustojantis darbas: „Išvadas aiškus: kas organiškai nėra lietuvis krauju ir būdu, kas visa tai yra užmiršęs, leidęs, kad visa tai užgultų svetimos kultūros, – tas negali būti tinkamas valdininkas, administratorius, politikas… Lietuviškai jausti tau tepadės savoji knyga. Tegul sau ji bus menkesnė už Europos knygą, vis tiek ji bus tau naudingesnė, reikalingesnė už visas kitas svetimas knygas. Lietuviška knyga – tai tu pats, lietuvi. Atsirado tarp jūsų bedugnė, ir tu nebe lietuvis. Tu nei kalbėt nemokėsi lietuviškai, nei galvoti, nei jausti“ (R12, 118).
Visa tai reikia giliai apmąstyti. Ar suprantame, kaip gera ir savita yra galvoti, kalbėti, jausti ir gyventi lietuviškai? Ar suvokiame, kad būtent šis lietuviškumas puošia ne tik mus, bet ir visą pasaulį, kurio įvairovę kilniai turtina tik aiškiai lietuviška Lietuva? „Lietuva niekuomet nebuvo „russkij kraj“ arba „ojczyzna polka“, tai ir toliau nebus“ (R5, 354). „Senovės lietuvių keliavedžiu būta; „Lietuva – lietuviams“ (R7, 63).
Pamąstykime, ką tokia meilė Lietuvai, didesnė už meilę „tikrajai dvasios motutei“ mums iš tiesų reiškia.
Gražaus pasaulio kūrimą, vis kartoja lietuvių klasikas, nuo 1892 m., turime pradėti nuo savęs, nuo savo pačių lietuviškos kultūros ir šalies. „Taigi kas imasi tvarkyti kitus, lai pirma pats susitvarko. Kas inteligentas, eidamas kurią valstybės tarnybą, neskaito lietuviškų laikraščių ir gerųjų gražiosios literatūros pavyzdžių, tas yra neištikimas valstybės darbininkas. Jis turi būti įtariamas; tegul sau ne valstybės išdavikas, vis dėlto jai kenksmingas nenaudėlis, svetimas dvasia, nors lietuviškai kalba“ (R12, 118).
„Kalba mums lygiai brangi kaip pati motina, kuri ją mums davė duodama gyvybę. Kalba kaip ir siela, evoliucionuoja, turtėja, gražėja ir vis meilesnė darosi, lygu savo pastangomis pagerintas dvaras, jo dirvažemis ir parkas. Įgimtąja kalba, tautine savo kalba kalbąs žmogus, nors neišmokslintas, visados rodysis protingas, nes jis tiksliai formuos tai, kas ir kiek jo sieloje yra…
Jau nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė, kurią aš… daugiau gerbiau ir mylėjau už tikrąją“ (R10, 306).
Pamąstykime, ką tokia meilė Lietuvai, didesnė už meilę „tikrajai dvasios motutei“ mums iš tiesų reiškia. Kokio kilnumo tai yra jausmas, kurį nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas skyrė Lietuvai, lietuvių kalbai ir kultūrai?
