Gavėnia – intensyvesnio krikščionių pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpis prieš Velykas, skirtas Kristaus kančioms ir mirčiai už žmonių nuodėmes prisiminti. Gavėnia prasideda Pelenų diena.
Gavėnia – tai tarsi visuotinės Bažnyčios rekolekcijos, susikaupimo ir atgailos laikas, kurio metu tikintieji raginami pažvelgti į Kristaus slėpinį, semtis iš jo jėgų, nuvalyti savo širdis ir ruoštis švęsti Kristaus prisikėlimą.
Apie gavėnios laikotarpį ir pasiruošimą Velykoms kalbamės su Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu mgr. Alfredu Puško.
– Trečiadienį, tradiciškai vadinamą Pelenų diena, prasideda gavėnia. Priminkite mums, kodėl gavėnia prasideda vis kitu laiku, kas yra gavėnia ir koks jos vaidmuo katalikų gyvenime.
– Liturginis kalendorius Bažnyčioje kitoks negu visiems įprastas kasdienis. Yra kilnojamos ir nuolatinės šventės. Kristaus gimimas, Mergelės Marijos, šventųjų minėjimai, kitos žinomos šventės. Liturginis kalendorius prasideda adventu (keturios savaites iki Kristaus gimimo šventės) ir baigiasi Kristaus Karaliaus iškilme paskutinę savaitę prieš adventą.
Pati svarbiausia krikščionių šventė – Kristaus, Dievo Sūnaus, prisikėlimas – Velykos. Tai kilnojama šventė, ji švenčiama pagal Mėnulio-Saulės kalendorių pirmąjį sekmadienį po pirmos pavasario lygiadienio pilnaties. Liturginiame kalendoriuje fiksuojama Velykų šventimo data, pagal ją – gavėnios pradžia, taip pat šventės, susijusios su Velykomis: Kristaus žengimas į dangų, Šventosios Dvasios atsiuntimas ir kitos katalikų iškilmės.
Gavėnia – keturiasdešimties dienų laikotarpis, skirtas tikėjimo atsinaujinimui. Keturiasdešimt – skaičius neatsitiktinis.
Gavėnia – keturiasdešimties dienų laikotarpis, skirtas tikėjimo atsinaujinimui. Keturiasdešimt – skaičius neatsitiktinis. Senajame Testamente, Išėjimo knygoje, aprašyta, kaip Dievas keturiasdešimt metų vedžiojo savo tautą po dykumą, kad ji užaugtų ne vergystės, bet laisvės dvasioje. Tai buvo išbandymų ir Dievo pažinimo laikotarpis, kuris, žydams pabėgus iš Egipto vergovės, buvo svarbus visos tautos pažangai. Tauta mokėsi pažinti Dievą, atsispirti pagundoms garbinti stabus, pasitikėti Dievo pažadais. Naujajame Testamente svarbi vieta, kur minimas skaičius keturiasdešimt – Jėzaus keturiasdešimties dienų gundymo kelionė po dykumą – ten, prieš pradėdamas savo viešąją veiklą, Dievo sūnus keliauja grumtis su šėtonu. Evangelijos pagal Matą ir Luką mini tris Jėzaus gundymus: turėjimo, valdymo, noro pasirodyti (pagal Silvano Fausti SJ).
Pirmoji šventė, kurią krikščionys pradėjo švęsti, buvo Kristaus prisikėlimas – Velykos (žodis, kilęs iš slavų kalbos vialikij, vielki, reiškiantis didingą šventę). Svarbiam įvykiui pasiruošti skiriamas keturiasdešimties dienų laikotarpis – gavėnia (žodis kilęs nuo slaviško žodžio „gavenne“, reiškiančio pasninkavimą). Tradiciškai tai yra pasninkų, susilaikymo nuo linksmybių, Kristaus kančios apmąstymo laikas. Gavėnia asocijuojasi su Dievo tautos ir Dievo Sūnaus dykumos patirtimi. Būti dykumoje – pamatyti save atskirtą nuo darbo ir socialinių santykių. Tai atgaila, gyvenimo permąstymas ir vidinis pasikeitimas. Tame laikotarpyje turime atsigręžti į Dievą ir fiziškai, ir dvasiškai.
– Pasakykite, kodėl krikščionys, ypač priklausantys tradicinėms konfesijoms, taip pabrėžia kančią? Kodėl Velykų, kaip atgimimo, pavasario šventei reikalingas tas keturiasdešimties dienų saviplakos laikotarpis?
– Šių klausimų suvokimui reikia pasikliauti Tikėjimo išpažinimu ir katekizmu. Mes tikime Jėzų Kristų, kuris mums yra pats Dievas. Dievo troškimas – parodyti žmogui savo meilę ir atkurti jo, kaip Dievo sūnaus/dukros statusą, kuris buvo prarastas per nuopuolį, gundant šėtonui. Velnias klaidinga linkme nukreipė žmogaus laimės paieškas – jas nukreipė ne į Dievą, bet į save, taip įgydamas didelę valdžią žmogui. Be Dievo, žmogus egzistuoti gali tik laikinume. Amžinumą užtikrina Kūrėjas. Nusigręžęs nuo savo Kūrėjo žmogus prarado ir savo amžinumą.
Prieš du tūkstančius metų tapęs žmogumi, Dievo Sūnus stojo į kovą su šėtonu. Kovoje Jis nepasidavė velniui. Jėzus savo skelbime atskleidė, kad pats Dievas yra trijų asmenų bendruomenė: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Bendrystė tarp dieviškųjų asmenų yra tobula – ką patiria vienas asmuo, tą patį patiria ir kiti – „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10,30) ir „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji – Šventoji Dvasia – ims iš to, kas mano ir jums tai paskelbs“ (Jn 16,15).
Suprantu, kad tikrovė, prie kurios prisiliečiu, yra tiek didinga ir slėpininga, kad keliais sakiniais neįmanoma atskleisti, kodėl Dievo Sūnui reikėjo kentėti ir mirti. Dievas Biblijoje visuomet prisistato esąs teisingas.
Suprantu, kad tikrovė, prie kurios prisiliečiu, yra tiek didinga ir slėpininga, kad keliais sakiniais neįmanoma atskleisti, kodėl Dievo Sūnui reikėjo kentėti ir mirti. Dievas Biblijoje visuomet prisistato esąs teisingas.
Reikia suvokti, kad nuodėmė – tai nusigręžimas nuo Dievo ir Jo įstatymo pažeidimas. Adomo ir Ievos dramoje po nuodėmės įvyko teismas, jie turėjo gauti atpildą – po gyvenimo žemėje patirti mirtį, todėl mirtį galima vadinti atsiteisimu už nuodėmę. Dievo Sūnus, būdamas be nuodėmės, ryžtasi numirti už nusidėjėlį, kad įvyktų atsiteisimas už žmogaus kaltę. Man pačiam padėjo tai suprasti Senojo Testamento Kaino ir Abelio istorija.
Kainas nužudė savo brolį Abelį. Kaip teisingai reikėtų nubausti Kainą už jo padarytą nuodėmę? – Atimti iš jo gyvybę. Bet Dievas palieka Kainą nenubaustą. Jis pats vėliau tampa antruoju Kainu, ant jo krenta bausmė už nusikaltimą, o Kainas lieka išteisintas. Kad pajustume, ką Dievas dėl mūsų padarė, turime atrasti savyje Kainą, kuris nužudė savo brolį Abelį. Noras atsilyginti už patirtą skausmą Dievo Sūnui – pagrindinė gavėnios motyvacijos priežastis. Taip atsirado Kryžiaus kelio, Graudžių verksmų, budėjimo prie kapo religinė praktika. Nukryžiuotasis mirė už mano nuodėmes, kad jos būtų Jo kančia ir mirtimi atpirktos.
Velykos – tai ne pavasario atgimimo šventė, bet Jėzaus iš kapo prisikėlimo šventė. O kaip Jis atsidūrė kape? Mes, žmonės, Jį nužudėme, nesuvokdami, kad žudydami Jėzų žudome patį Dievą.
Velykos – tai ne pavasario atgimimo šventė, bet Jėzaus iš kapo prisikėlimo šventė. O kaip Jis atsidūrė kape? Mes, žmonės, Jį nužudėme, nesuvokdami, kad žudydami Jėzų žudome patį Dievą. Ar galime švęsti Kristaus prisikėlimą be Jo kančios ir mirties apmąstymo? Be abejo, kad toks šventimas būtų beprasmiškas ir tuščias. Formaliai tuomet Velykas galima būtų vadinti kaip tik nori, tik ne Kristaus prisikėlimo švente.
Grįžtant prie saviplakos. Gavėnia yra skirta meilės Dievui pažadinimui, priimant atsakomybę už Jo mirtį ant kryžiaus. Juk nužudė ne angelai, ne cherubinai, ne serafimai, bet mes, Adomo ir Ievos palikuonys. Pasninkai, susilaikymai, gerieji darbai artimui – tai ne priemonė Dievo meilės pažadinimui, bet jos pasekmė. Jėzus sakė: „Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus“ (Mt 9,15). Garbindami Jėzų nukryžiuotąjį mes prisimename, kokia meile Jis mus myli: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13).
– Pasakykite, kodėl, jūsų manymu, katalikų bendruomenės vis retėja? Pripažinkite, kad daugeliui pakrikštytų žmonių jūsų pamąstymai apie gavėnią ir Velykas yra svetimi.
– Šis reiškinys susijęs su bendrais pokyčiais visuomenėje. Technologijų pažanga, augantys gyvenimo standartai, mažėjantis gimstamumas, autoritetų naikinimas labai smarkiai prisidėjo prie visuomenės transformacijos. Didėjant individualizmui, mažėjant įsipareigojimams bei atsakomybei už kitus, matome kitokią bendravimo kultūrą ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Santykių atšalimas jaučiamas ir šeimose, ir religinėse bendruomenėse. Žmonės vis mažiau pasitiki vienas kitu, mažiau kitais džiaugiasi.
Būdamas dvasininkas, išgyvenu dėl Bažnyčios ateities.
Bažnyčia Lietuvoje pasižymėjo dideliu autoritetu. Paviešintos dvasininkijos nuodėmės labai skaudžiai kirto Bažnyčiai ne tik išorėje, bet ir viduje. Būdamas dvasininkas, išgyvenu dėl Bažnyčios ateities. Ar Bažnyčią, kaip Kristų mylinti bendruomenė Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje, dar turi ateitį? Taip norėtųsi, kad visi žmonės, kurie tiki, kurie meldžiasi, būtų šventi.
Aukojant šventąsias Mišias visi tikintieji taria viltingus žodžius: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks.“ Gal tai ir yra mūsų kartos kelias – per nusmukimą, atšalimą, sumažėjimą atrasti savo „nesu vertas“, kad tai leistų Jam ištarti savo Žodį man? Likime laisvi savo pasirinkimuose, bet atsiminkime, tik meilė daro mus tikrai laisvus, o meilė be nukryžiavimo tiesiog neįmanoma.
