Vyksta karas Ukrainoje, o kai kam tai yra proga politinėmis priemonėmis vykdyti seksualinę revoliuciją.
Dar prieš aktyvių karo veiksmų pradžią matėme Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus pasisakymą viešojoje erdvėje, kad Lietuvai reikia apsispręsti dėl Partnerystės įstatymo ir įrodyti, kad Lietuva yra ne Rytų, o Vakarų dalis.
Kiek vėliau jam paantrino Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė, pareiškusi, kad jeigu Lietuva palaikys vienalytės partnerystės įstatymą, ji LGBT teisių žemėlapyje pakeis spalvą (anot Seimo narės, šiuo metu ji nudažyta tokia pat spalva kaip Rusija ir Baltarusija). Kitaip tariant, davė suprasti, jog tokiu būdu Lietuva išeis iš Kremliaus įtakos zonos.
Kaip pastebėjo Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas Vytautas Sinica, šita demagogija, jog LGBT reikalavimų išpildymas paverčia tave Vakarais, o atmetimas – Rytais, yra be galo ydinga tiek šalies viduje, tiek išorėje. Šalies viduje ji verčia žmones galvoti, kad jeigu esi prieš, tai tau pakeliui su Rytais. Taigi, ji yra ne kas kita, kaip dar vienas visuomenę skaldantis veiksnys.
Tikėjausi, kad prasidėjus karo veiksmams, siekiant visuomenės sutelkimo ir solidarumo su Ukraina, kovojančia ir už mūsų laisvę, ši retorika bus atidėta į šalį.
Tačiau šiandien per LRT radiją kalbėjusi Seimo pirmininkė buvo paklausta, ar pavasarinėje Seimo sesijoje bus svarstomi tokie visuomenę skaldantys klausimai kaip Partnerystės įstatymas ir Stambulo konvencija, atsakė, kad tai vieni svarbiausių žmogaus teisės srityje klausimai, jie nebus atidėliojami, ir kad bet koks visuomenės prašymas atidėti šių klausimų svarstymą yra „proputiniškas”, o Seimas yra nusiteikęs eiti su vakarais.
Panašiai pasisakė ir Laisvės partijos frakcijos Seime seniūnas Vytautas Mitalas, kuris ELTAI komentavo, jog „atsisakius diskusijų kėlusių klausimų, tokių kaip Partnerystės įstatymas ar Stambulo konvencija, būtų priartėta prie Ukrainą užpuolusios Rusijos vertybių“. Jis leido suprasti, kad to norintys žmonės iš esmės yra Lietuvos priešai, siekiantys, kad „Lietuva įstrigtų pilkoje zonoje tarp Europos ir tarp Rytų valstybių“.
Pirmiausiai reikia aiškiai įvardinti, kad visuomenės susiskaidymą lyties ir šeimos klausimais lėmė ne Kremliaus propaganda, o valdančiųjų teisinės inciatyvos, skirtos pakeisti biologinės lyties ir prigimtinės šeimos sampratą.
Pirmiausiai reikia aiškiai įvardinti, kad visuomenės susiskaidymą lyties ir šeimos klausimais lėmė ne Kremliaus propaganda, o valdančiųjų teisinės inciatyvos.
Būtent šios iniciatyvos, o ne Kremliaus veikimas supriešino visuomenę su valdžia, būtent jų nulemta visuomenės reakcija (kurią patys LGBT analitikai vadina „retradicionalizacija“) paskatino ir kai kurias chaotiškas pasipriešinimo iniciatyvas, kuriomis suskubo pasinaudoti prokremliškas elementas. O ne atvirkščiai.
Antra, kad tokiu būdu, pasinaudojant karu Ukrainoje, valdančiosios koalicijos partneriai – Laisvės partija ir Lietuvos liberalų sąjūdis – siekia primesti mūsų visuomenei liberalią „gėrio“ sampratą. Sampratą, kuri liberalioje demokratijoje turi teisę egzistuoti, bet negali būti primesta kitiems visuomenės nariams. O juo labiau negali būti laikoma vienintele, galinčia laisvoje visuomenėje egzistuoti. Tą rodo bandymai ją redukuoti iki vatnikiškos pozicijos, kitaip tariant – delegitimizuoti.
Be to, ši samprata neatitinka mūsų Konstitucijoje įtvirtinto visuomenės konsensuso lyties ir šeimos sampratos atžvilgiu. Kaip teisingai yra pastebėjęs prof. A. Jokubaitis, mūsų Konstitucija įtvirtina ne katalikišką ar krikščionišką, bet prigimtinės šeimos sampratą: „Šiandien išpopuliarėjęs ‘tradicinės šeimos’ terminas sukuria klaidingą įspūdį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina katalikišką šeimos sampratą. Tai tik panašumas, o ne tapatumas.
Kanonų teisės kodekse sakoma, kad „…krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu sustiprinami ir tarsi pašventinami“. Nieko panašaus nerasime Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Dabartinė Lietuvos valstybė yra neutrali ne tik Bažnyčios, bet ir krikščioniškos šeimos atžvilgiu. Jeigu katalikai reikalautų valstybę įtvirtinti jų šeimos sampratą – kiltų skandalas. Kai dabar tai daro liberalai, skamba žiniasklaidos pagyrimai ir aplodismentai“.
Trečia, tenka pastebėti, kad prigimtinė šeima, grindžiama monogamine skirtingų lyčių sąjunga, vyro ir moters lygiavertiškumu ir vienodu orumu, yra Vakarų, o ne Rytų kultūros produktas, kriščioniškos, o ne pagoniškos civilizacijos laimėjimas.
prigimtinė šeima, grindžiama monogamine skirtingų lyčių sąjunga, vyro ir moters lygiavertiškumu ir vienodu orumu, yra Vakarų produktas.
Galiausiai tenka pastebėti, kad ta pati Ukraina, su kuria šiandien identifikuojasi Europa, LGBT teisių žemėlapyje taip pat yra pažymėta tokia pačia spalva, kaip ir šalis, su kuria ji kariauja.
Jos Konstitucijoje nuo 1996 m. yra įtvirtintas vienos lyties asmenų santuokų draudimas, joje nėra galima homoseksualių asmenų partnerystė, LGBT propaganda mokyklose.
2021 m. vasario mėn. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) priėmė nagrinėti bylą Maimulakhin ir Markiv prieš Ukrainą – dėl to, kad Ukrainoje nėra jokios teisinės formos pripažinti tos pačios lyties asmenų šeimos santykius (panaši byla EŽTT šiuo metu yra nagrinėjama ir prieš Rusiją (Fedotova ir kiti prieš Rusiją).
Laikantis tos pačios mąstymo logikos, mes ir Ukrainą turėtume vadinti „proputiniška”. Visiems akivaizdu, kad toks argumentas Ukrainos atžvilgiu skamba absurdiškai. Lygiai taip pat jis yra absurdiškas ir Lietuvos atžvilgiu.
Tiesa, tarp Rusijos ir Ukrainos yra vienas skirtumas. Ir jį įvardina patys LGBT advokatai. Cituoju: „Kadangi politinė ir teisinė situacija dėl tos pačios lyties šeimos partnerių teisių pripažinimo Ukrainoje ir Rusijoje šiuo metu yra labai panaši, verta tikėtis panašaus EŽTT sprendimo byloje prieš Ukrainą.
Jei toks sprendimas bus priimtas, jis iš esmės pakeis dabartinę politinę ir teisinę situaciją dėl tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės pripažinimo Ukrainoje. Rusija turi politinę valstybės vadovybės valią, išteklius ir įstatymus ignoruoti EŽTT sprendimus – viso to trūksta Ukrainoje.“
Būtent to ir tikisi LGBT ideologai: kad Ukrainos patekimas į Europos orbitą leis joje įvykdyti LGBT revoliuciją. Beje, šitie du dalykai, galima sakyti, vyksta paraleliai. Dar prieš Maidano revoliuciją Ukrainoje (nuo 2004 m.) pradėjo veikti JAV federalinės valdžios finansuojama USAID programa, skirta Vakarų demokratijos eksportui. Šios programos lėšomis yra finasuojamas Ukrainoje veikiantis LGBT centras „Nash svit“, užsiimantis strateginiu bylinėjimusi bei LGBT vertybių advokacija Ukrainos valdžios institucijose.
Žinome, kad Ukraina padavė prašymą įstoti į ES, o Europos Parlamentas savo rezoliucijoje, smerkiančioje Rusijos karo veiksmus, rekomendavo suteikti Ukrainai narės kandidatės statusą.
Bet tai visai nereiškia, kad Ukraina Europą supranta lygiai taip pat, kaip Europą supranta dabartiniai eurobiurokratai, kalbantys apie „LGBT vertybes“. Sutaptis vienu – laisvės ir demokratijos – klausimu nereiškia sutapties visais klausimais.
Kad sutaptis vienu klausimu nerodo sutapties kitu, gerai iliustruoja Ukrainos Bažnyčių atvejis. Ukrainos Bažnyčios yra susiskaldžiusios užsienio politikos požiūriu (dalis Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios priklauso Maskvos patriarchatui, kita dalis po įvykusios autokefalijos yra nepriklausoma nuo Maskvos), tačiau jos laikosi vieningos pozicijos LGBT ideologijos atžvilgiu.
Kaip pabrėžia patys LGBT advokatai, „pagrindine problema šioje srityje išlieka pirmaujančių Ukrainos Bažnyčių, kurios priešinasi visiems žingsniams kovojant su homofobija ir jos pasekmėmis, lobistinė veikla, jos tvirtina, kad tai pažeidžia sąžinės ir žodžio laisves.“
Nors kai kam Lietuvoje tokio uniformiškumo (užsienio politika = LGBT politika) labai norisi, ir kai kas labai tikisi valdžios paramos šiuo klausimu.
Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdiegtas seksualinis komunizmas.
Jei netikite, paklauskite paprastų Ukrainos žmonių.
Rubrikoje „Laisvas žodis” skelbiami tekstai nebūtinai atitinka redakcijos požiūrį.
