Kai pamačiau masinių protestų Paryžiuje prieš sanitarinį pasą nuotraukas, akis užkliuvo už vieno plakato, kuriame buvo parašyta: „Mano kūnas, mano pasirinkimas, mano laisvė!”
Lygiai tokia pati frazė, tik lenkų kalba, galėjo būti užrašyta ant plakato per protestus Varšuvoje šią žiemą, kurie kilo Lenkijoje po to, kai Konstitucinis Tribunolas nusprendė, kad nėštumo nutraukimas dėl vaisiaus apsigimimo prieštarauja Konstitucijai.
Jei valstybė neturi teisės jokiais būdais ir dėl jokios priežasties riboti žmogaus teisių, kai eina kalba apie LGBT ar abortus, tai kokią ji turi teisę bent kokiu, kad ir mažiausiu būdu, riboti saviraiškos, susirinkimų, laisvo judėjimo teises, kai eina kalba apie COVID-19 pandemijos valdymą?
Kyla klausimas, kodėl valstybė gali riboti kūno neliečiamumo teisę imunoprofilaktikos srityje, jei neturi teisės jos riboti seksualumo ir reprodukcinėje srityse?
Ir tuo, ir tuo atveju žmogaus teisės ribojamos tokiais pat pagrindais: visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, sveikatos ir moralės ar siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Iš esmės tai šizofrenija, kurią lemia liberali politinė filosofija.
Man, kaip teisininkui, geriausia tai paaiškinti per teisės funkcionavimą valstybėje. Valstybės teisė apima dvi sritis: viešąją teisę, kuri reguliuoja piliečių ir valstybės santykius, ir privatinę teisę, kuri reguliuoja individų santykius. Pasirinkta politinė filosofija lemia jų santykį.
Pagal liberalios politinės filosofijos modelį, viešoji teisė privalo aptarnauti privatinę teisę, bet ne atvirkščiai, nes šiam modeliui svarbiausia yra individų laisvė.
Kaip pareiškė Ispanijos vicepremjerė, komentuodama protestus dėl gėjų santuokų ir jų teisės įvaikinti, „teisė neįpareigoja nė vieno daryti ką nors, ko jis nenori daryti”. Ši citata išreiškia liberalų požiūrį į žmogaus teises ir valstybės misiją jas saugant: žmogus iš prigimties yra laisvas rinktis, kaip jam gyventi, ir niekas negali jam kliudyti.
Susidūrus su pandemija paaiškėjo liberalaus požiūrio nepritaikomumas.
Susidūrus su pandemija paaiškėjo šio liberalaus požiūrio nepritaikomumas. Pandemijos situacija realiai reikalauja nustatyti tam tikrus apribojimus, reikalingus visuomenės sveikatai ir žmogaus gyvybei apsaugoti (klausimas apie jų protingumą ir proporcingumą – ne šio įrašo objektas), tačiau pagal liberalią koncepcija to negalima daryti.
Dar daugiau, liberalaus požiūrio į žmogaus teises ir jų tenkinimą išlepintas jaunuolis ar jaunuolė (lapjaunimas), negali priimti jokio protingo apribojimo, kurį dėl bendrojo gėrio nustato valstybė, net jei tai nėra susiję su tradiciniais ideologiniais karais.
Iš esmės dėl to bet koks valstybės apribojimas virsta represija, o bet koks atsakas į ją tampa ideologinis, kuriame tiek vakseris, tiek antivakseris gali būti vienoje fronto pusėje (kita nuotrauka iš Prancūzijos protestų).
Tokią žmogaus teisės sampratą lemia tam tikra žmogaus antropologija. Antonio Lopezas ją vadina theomorfine (liet. turinčia Dievo bruožų). Jos požiūriu reikalaujama, kad „žmogus pats save kurtų” ir „žiūrint fundamentaliai, žmogus yra abstraktus aš, kuriam jo santykiai su kitais (tėvais, sutuoktiniu, vaikais, draugais, Dievu) yra visiškai antraeilis dalykas (Lopez, 2014).
Bet žmogus nėra sala vandenyne. Tiek aborto, eutanazijos ar lyties keitimo atveju, tiek ir COVID situacijoje susiduriama ne su abstrakčiu aš, bet su konkrečia asmens, esančio santykyje su skitais asmenimis (negimusiu kūdikiu, mediku, tėvais, aplinkiniais žmonėmis) situacija.
Liberalus modelis buvo paremtas valstybės neutralumo principu, pagal kurį valstybės uždavinys buvo užtikrinti jos pačios neutralumą žmonių apsisprendimų atžvilgiu. Pagal jį, viešoji teisė (valstybės sprendimai) privalo būti atvira visoms moralinėms normoms.
Valstybių ir vyriausybių sprendimai ir nesėkmės COVID grėsmės akivaizdoje rodo, kaip byra ši iliuzija, ir kaip ir sklaidosi suvokimas, jog galima patenkinti visų interesus. Ši situacija yra galimybė ieškoti naujo visuomenės pagrindo, paremto ne vartotojišku „visų norus patenkinsime”, bet tvarumą duodančiu moraliniu minimumu.
Beje, toli ieškoti nereikia. Popiežius Benediktas XVI, Europos parlamente, susitikęs su Europos liaudies partijos frakcija, kalbėjo jiems apie gėrius, dėl kurių visuomenei nevalia derėtis. T. y. apie tą moralinį minimumą, kurį turi priimti ir pripažinti visuomenė, jei nori išlikti, o ne sudužti į tūkstančius individualių norų šukių.
