Darni šeima yra vienas iš strateginių valstybės raidos tikslų. Darnios šeimos stiprinimo siekis viena ar kita forma atkartotas visuose strateginiuose Lietuvos valstybės raidos planavimo dokumentuose: tiek Ilgalaikėje šeimos stiprinimo 2020–2028 metų programoje, tiek 2021–2030 metų Nacionaliniame pažangos plane, tiek jo pagrindu rengiamoje 2021-2030 m. Šeimos politikos stiprinimo plėtros programoje. Vizija graži, bet deja, analizuojant esamą situaciją, atrodo, kad prie jos ne artėjame, bet tolstame, o žvelgiant į perspektyvą, atrodo, kad tolsime ir toliau. Pora pavyzdžių.
Eurostato duomenimis, pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų Lietuva, užima trečią vietą Europoje, ją lenkia tik Ukraina ir Latvija. 2019 m. Lietuvoje 100 santuokų teko 45 ištuokos (2018 m. – 44). Tikslesnį santuokų ir ištuokų santykį parodo suminis ištuokų rodiklis, skaičiuojamas atsižvelgiant į buvusios santuokos trukmę. Pagal šį rodiklį Lietuva yra Europos vidutiniokai. Tikėtina, kad jei išliks pastarųjų metų tendencija iš 100 susituokusių porų 39 išsituoks (2009 m. – 39). Ką šie skaičiai reiškia praktikoje?
Daugiau nei pusė (54 proc.) 2019 m. išsituokusių porų turėjo bendrų iki 18 metų amžiaus vaikų. Po ištuokos šeimose be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) liko gyventi 6,7 tūkst. vaikų (2018 m. – 6,6 tūkst.). 2009–2019 m. nepilnose šeimose liko gyventi daugiau nei 80 tūkst. vaikų.
2019 m. vidutinė buvusios santuokos trukmė buvo 12,9 metų. Apie penktadalis (18 proc.) susituokusiųjų išsituokė pragyvenę santuokoje beveik 10 metų, 11,9 proc. – antrąjį vedybinio gyvenimo dešimtmetį, 5,1 proc. – pragyvenę santuokoje ilgiau nei 25 metus. Tai reiškia, kad bazinių žinių ir įgūdžių, reikalingų tvariems santykiams kurti ir juos išsaugoti poroms nepakanka. O susidūrus su vidutinio amžiaus krize, nebelieka ir motyvacijos.
Eurostat pateikiama Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozės nedžiugina. Iki 2100 metų lietuvių turėtų sumažėti beveik milijonu. Lemiamu faktoriumi čia yra ne tiek migracija, kiek mažėjantis fertiliškumas. Eurostat duomenimis, nuo 2020 m. iki 2070 m. gimimų skaičius Lietuvoje sumažės nuo 25 iki 15 tūkstančių.
Lietuviai yra ne tik vieni, bet ir vieniši.
VU mokslininkų atliktas tyrimas įvardijo, kad lietuviams vis labiau tampa būdinga etinė bevaikystė (nenorėjimas turėti vaikų), 2018–2019 metais atliktas Europos socialinis tyrimas (EST) parodė Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis išsiskiria tuo, kad vieno asmens namų ūkiai sudaro santykinai reikšmingą visuomenės dalį. Lietuva yra ketvirta šalis Europoje pagal gyventojų dalį, kurie gyvena individualiai ir savarankiškai Bet jei Skandinavijos šalyse vienišiaus gyvenimas yra apspręstas noro susikurti asmeninę nepriklausomybę, tai Lietuvoje, pasirinkimą būti vienu tyrimo duomenimis lemia saugumo poreikis. Lietuviai yra ne tik vieni, bet ir vieniši.
Akivaizdu, kad kažką darome ne taip. Bet ką?
Pirmąjį atsakymą galima rasti tuose pačiuose valstybės raidos dokumentuose. Tai vertybinė slinktis. kurios pasekmė – tokia vertybinė konsteliacija, kuri demotyvuoja kurti šeimą. Dvi citatos:
„Programoje atkreipiamas dėmesys, kad keičiantis vertybinėms orientacijoms, keičiasi ir gyvenimo prioritetai: vis labiau orientuojamasi į individualios saviraiškos, profesinės veiklos, gyvenimo kokybės, turiningo laisvalaikio ir poilsio privalumus, o tai daro poveikį tiek žmonių apsisprendimui dėl šeimos kūrimo, tiek ir šeimos narių tarpusavio santykių tvarumui.” (Ilgalaikė šeimos stiprinimo 2020 – 2028 m. programa)
„Šiuolaikinėje visuomenėje ryškiai ir greitai kinta vertybinės nuostatos, tokios kaip atsakomybė už kitą žmogų, atvirumas skirtingų pasaulėžiūrų derinimui, gebėjimas kurti sveikus ir stiprius santykius, mokėjimas ir noras derinti skirtingus poreikius, ryškėja tendencija orientuotis į individualias vertybes, į savirealizaciją ir pasitenkinimą savimi.” (2021 – 2030 m. ilgalaikė šeimos politikos stiprinimo plėtros programa)
Tai nereiškia, kad individuali ar profesinė savirealizacija, materialinė gyvenimo kokybė yra blogai. Tai tik reiškia, kad šeimos kūrimas ir jos išlaikymas reikalauja tam tikros vertybių hierarchijos, kurioje minimos vertybės groja toli gražu ne pirmu smuiku. Visuomenėje vykstanti vertybinė slinktis, sąlygojanti santuokos ir šeimos instituto silpnėjimą, labai priklauso nuo švietimo sistemos pasirinkto požiūrio, kokios vertybinės nuostatos yra ugdytinos.
Visuomenėje vykstanti vertybinė slinktis, sąlygojanti santuokos ir šeimos instituto silpnėjimą, labai priklauso nuo švietimo sistemos pasirinkto požiūrio, kokios vertybinės nuostatos yra ugdytinos.
Kalbant apie (pasi)rengimą šeimai, yra būtinas trijų socialinių institucijų: šeimos – mokyklos – visuomenės (bendruomenės) bendradarbiavimas. Apie holistinį požiūrį į šeimos stiprinimą kalba ir strateginiai valstybės dokumentai: „Trūksta vieningos, darnios, funkcionalios sistemos, apimančios tiek suaugusius asmenis, tiek vaikus kaip būsimus sutuoktinius ir tėvus, kurioje derėtų ir švietimo, ir sveikatos apsaugos, ir teisėtvarkos, ir visuomenės informavimo institucijų veiksmai šeimos stiprinimo srityje. (2021 – 2030 m. Ilgalaikės šeimos stiprinimo plėtros programos pagrindimas).
Šį – holisitinį požiūrį – į šeimos stiprinimą švietimo sistemoje išreiškė 2016 m. priimta Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai bendroji programa (SLURŠ). Tačiau ši programa taip ir netapo kūnu. Priežasčių yra įvairių: pirma, pats programos pobūdis, ji nebuvo privaloma, mokyklų vadovai ją įtraukdavo į metinius mokyklų planus kaip integruojamą programą, paprastai tuo viskas ir pasibaigdavo. Antra, nebuvo paruošta ir įdiegta programos įgyvendinimo metodika. Paprastai sakant, kalbant apie SLURŠ programą, mokytojai, nors ir žinojo „ką”, bet nežinojo „kaip” sakyti.
Šiuo metu vyksta ugdymo turinio atnaujinimas, kompetencijų pagrindu yra perrašomos bendrojo ugdymo programos. Šio proceso metu 2016 m. priimtą Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą pagal ministro patvirtintas Bendrųjų programų atnaujinimo gaires, turėjo pakeisti nauja, bendra Socialinio, emocinio, sveikatos, lytiškumo, rengimo šeimai ugdymo ir žmogaus saugos programa, į kurią turėjo būti integruota SLURŠ programa.
Tačiau, kaip parodė VDU Santuokos ir šeimos studijų centro mokslininkų atliktas tyrimas, į parengtą Socialinio, emocinio, sveikatos ugdymo ir žmogaus saugos bendrosios programos projektą (SESUŽS) nei rengimo šeimai, nei lytiškumo ugdymo principų ir vertybinių nuostatų, taip pat jų pagrindu suformuluotų gebėjimų ir žinių nebuvo integruota.
Kalbant apie lytiškumo ugdymą ir rengimo šeimai dimensiją, į programą turėtų būti įtrauktas ir išplėtotas lyčių skirtingumo ir iš to kylančio lyčių papildomumo aspektas. Žmogus visų pirma yra lytinė būtybė, vyras arba moteris. Mokslas nepaneigiamai rodo vyro ir moters genetinį ir biologinį skirtingumą ir šio skirtingumo sąlygotą fizinę ir psichinę raidą bei socialinę raišką.
Žmogus visų pirma yra lytinė būtybė, vyras arba moteris.
SLURŠ programos ypatybė, lyginant su kitomis bendrojo ugdymo programomis, buvo joje įskiepytas mokyklos administracijos ir tėvų bendradarbiavimo principas. Programos turinį ir jos įgyvendinimą buvo pravaloma derinti su mokyklos bendruomene, taip praktikoje realizuojant konstitucinę tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus, o tėvams leidžiant pasijusti lygiaverčiais švietimo sistemos dalyviais. Šio principo naujoje programoje nebelieka.
Jei Lietuvoje įvyks šeimos sampratos transformacija ir švietimo sistemoje atsiras pareiga aiškinti apie įvairias šeimos sampratas, automatiškai kils tėvų ir švietimo sistemos karas dėl tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo vertybinius įsitikinimus, nes dabartinis Švietimo įstatymas nenumato, jog tėvai gali neleisti vaikų į pamokas dėl vertybinių motyvų. Toks karas vyko Jungtinėje Karalystėje, įteisinus homoseksualių asmenų santuokas ir priėmus naują rengimo šeimai programą. Labai norėtųsi, kad Lietuvoje tokio karo išvengtume.
Viešoje erdvėje kalbant apie lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą yra akcentuojama, kad šiais laikais reikia kalbėti apie įvairias šeimas. Šią mintį proponuojantys dažnai mėgsta pasiremti iš konteksto ištrauktomis Konstitucinio Teismo nutarimų citatomis. Tačiau teismas, savo 2011 m. nutarime pasisakęs šeimos sampratos klausimu, nieko nepasakė apie tai, kokiai šeimai švietimo sistema turi ugdyti. Rengimo šeimai pagrindiniu tikslu nėra supažindinimas su šeimos formų įvairove (tam vienuoliktos klasės dorinio ugdymo programoje yra skirta šeimos etika), bet žinių ir įgūdžių, būtinų šeimai sukurti ir jai išsaugoti suteikimas.
Kitaip tariant, rengimo šeimai tikslas yra ne ideologinis, bet praktinis. Jis gali būti naudingas kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos ir praktikuojamos tarpasmenių santykių formos.
