Šiandien negalėjau miegoti, bičiulių rate perskaitęs diskusijas apie tai, kad Fribūro (Šveicarija) universiteto Teologijos fakultetas iš profesoriaus pareigų nušalino Maskvos patriarchato ryšių su užsieniu departamento vadovą Volokolamo metropoltą Hilarioną (Alfėjevą) dėl jo tylėjimo vykstant Rusijos agresijai Ukrainoje.
Atkreipiu dėmesį, kad jis buvo nušalintas ne dėl to, kad skleidė karo propagandą, ar dėl to, kad kurstė neapykantą, vadindamas ukrainiečius nacionalistais ir banderovcais ar ragino susidoroti su tais, kurie smerkia Rusijos agresiją Ukrainoje. Ne. Jis buvo atleistas iš darbo ne dėl to, kad kalbėjo, bet dėl to, kad tylėjo.
Čia reikia priminti, kad Visuotinė Katalikų Bažnyčia taip pat tylėjo Antrojo pasaulinio karo metu (sąlyginai, nes reikia žiūrėti, kas buvo pasakyta anksčiau), norėdama apsaugoti save nuo represijų ir tikinčiuosius nuo persekiojimo nacistinėje Vokietijoje. Tačiau tai jai nesutrukdė padėti nacių režimo persekiojamiems asmenims tiek Vokietijoje, tiek Romoje, tiek ir Lietuvoje.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia irgi galima sakyti tylėjo, kai Lietuvą okupavo rusų armija ir Lietuva buvo prievarta įjungta į sovietinę imperiją. Tačiau tai jai nesutrukdė pogrindyje leisti Katalikų Bažnyčios Kroniką ir joje registruoti sovietinio režimo vykdomą tikinčiųjų persekiojimo ir daromų žmogaus teisių pažeidimų. Kaip ir katechizuoti vaikų, kuriuos mokant tikėjimo tiesų kartu buvo diegiama ir tėvynės meilė bei patriotinė dvasia (aš esu vienas iš jų).
Galiausiai galima sakyti, kad savotiškai patylėjo ir Jonas Paulius II, 1984 m. viešai paaukodamas Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdžiai ne Rusiją (kaip prašė Fatimoje Dievo Motina), o visą pasaulį, taip nusileisdamas savo patarėjų nuomonei, kad nereikia bloginti Šventojo Sosto santykių su Sovietų Sąjunga. Diplomatija turi savo kalbą, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau būtent Rusiją jis turėjo omenyje ir širdyje.
Galiausiai, tai, kad Volokolamo metropolitas tylėjo, nereiškia, kad jis negali to išpirkti (jei jau reikia tai išpirkti) mokydamas studentus krikščioniškojo socialinio mokymo pagrindų ir kalbėdamas apie tikrąją artimo (įskaitant ir priešų) meilę, ir ją konkrečiai praktikuodamas.
Dar daugiau, būdamas teisininkas turiu prisiminti ir priminti teisės principą, kuris sako, kad tyla nereiškia pritarimo. Civilinėje teisėje egzistuoja bendra taisyklė, kad civiliniuose sandoriuose tyla negali būti laikoma sutikimu. To pagrindas yra idėja, kad sutikimas turi turėti kokią nors objektyvią išraiškos formą, kuri parodytų ir įrodytų asmens intenciją sudaryti sutartį. Laikant kitaip, mūsų neatsakyti laiškai į mums siunčiamus komercinius pasiūlymus mums užtrauktų įsipareigojimus, kurių mes nenorėjome.
Volokolamo metropolito atveju kaip netobulą analogiją panaudosiu šventojo kankinio Tomo Moro atvejį. Buvusiam Anglijos karalystės kancleriui buvo nukirsta galva už valstybės išdavystę, t. y. už tai, kad jis atsisakė viešai išreikšti pritarimą Anglijos karaliaus pretenzijai pasiskelbti Katalikų Bažnyčios Angijoje galva.
Taip, Volokolamo metropolitas neužima tokių pareigų, o juo labiau jo negalima lyginti su šventuoju, bet principas yra tas pats: tylėjimas dėl kažko ipso facto neleidžia daryti prielaidos apie tylinčio asmens valią. Kaip Tomo Moro tylėjimas negali būti laikomas įrodymu, kad jis nepritarė karaliaus skyryboms ir tam pasiekti panaudotai priemonei (Anglijos Bažnyčios atskyrimui nuo Romos), lygiai taip pat Volokolamo metropolito tylėjimas negali būti laikomas įrodymu, kad jis pritaria V. Putino agresijai Ukrainoje.
Net ir mūsų tautoje yra sakoma, kad tyla yra gera byla. Ne Volokolamo metropolitas praleido progą pasakyti, bet patriarchas Kirilas praleido progą patylėti. Tylėjimas – paskutinė žmogaus, esančio pasirinkimo aklavietėje, apsaugos zona. Neatimkime jos.
Tylėjimas – paskutinė žmogaus, esančio pasirinkimo aklavietėje, apsaugos zona.
Taip, karo akivaizdoje tylintį žmogų galima vadinti kolaborantu. Bet beveik visų mūsų tėvai tylėjo apie tai, kad esame okupuoti, kas įvyko pokaryje, ir tik nedaugelis, rizikuodmai netekti savo socialinės padėties ir darbo, apie tai kalbėjo. Darbais, o ne žodžiais būti didvyriais gali tik kai kurie iš mūsų, o iš visų daugių daugiausiai galima reikalauti bent jau neprisidėti.
Tomo Moro istoriją pasakojančiame Fredo Zinnemanno filme „Žmogus amžinybei” (1966) yra scena, kurioje Tomas Moras savo dukrai sako: „Aš net šėtonui sutikčiau įstatymo apsaugą (benefit of law), kad laikui atėjus, šia apsauga galėčiau pasinaudoti ir aš.”
Reikia paaiškinti: teisė turi svarbią savybę – ji negali būti taikoma selektyviai. Jei mes visiems leidžiame reikšti savo nuomonę, tai leidžiame visiems, jei neleidžiame – neleidžiame visiems. Jei vieniems taikome tam tikrus kriterijus, tai juos taikome ir kitiems.
Kai kas jau pastebėjo, kad viešojoje erdvėje, o kai kuriais atvejais, net ir teisėje, šis principas jau pradeda išsikreipti. Ypač tai matyti srityje, susijusioje su moraline laikysena homoseksualių santykių atžvilgiu, ir iš to kylančio požiūrio reiškimu viešojoje erdvėje.
Prieš prasidedant karui Ukrainoje, nuskambėjo Suomijos parlamento narės atvejis, kai iškelta byla dėl to, kad ji laikosi Biblija paremto supratimo apie žmogaus lytiškumą ir jo raišką. Parlamentarė yra teisiama už viešai išsakytus savo religinius įsitikinimus, nepaisant to, kad ji nereikalavo, kad jų laikytųsi kiti.
Mūsų visuomenėje segregacijos įsitikinimų atžvilgiu ypač padaugėjo per pastaruosius du metus, įsisukus koronavirusui, kuris sukėlė pjudymo dėl nuomonės pandemiją. Tada net vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė aiškino, kad už klaidingą informaciją apie skiepus turėtų būti taikoma atsakomybė.
Rusijos agresija Ukrainoje ir mums kylanti karo grėsmė leidžia valdžiai susidoroti su ją kritikuojančia opozicija.
Kad situacija žodžio laisvės srityje tik blogėja, pastebėjo ir libertaras Kęstutis Girnius. Komentuodamas dėl karo Ukrainoje prasidėjusį karą su dezinformacija, o šiame kontekste – Vilniaus mero sprendimą neleisti Šeimos gynimo maršo, jis pastebi, kad „ne neapykantos ar karo kurstymas, bet „mažiausių sąsajų“ su Rusijos propaganda, ne įstatymas, bet Vilniaus mero užgaidos, teisina konstitucinių teisių atėmimą. Toks teisinis nihilizmas atima žadą.”
K. Girnius kai ko nepasako iki galo. Rusijos agresija Ukrainoje ir mums kylanti karo grėsmė leidžia valdžiai susidoroti su ją kritikuojančia opozicija. Kremliaus korta, kuria buvo ir anksčiau mojuojama, dabar virto moraliniu kūju. Susiklosčiusi situacija leidžia naudoti šį moralinį kūjį visų be išimties valdžiai oponuojančių visuomeninių jėgų kritikai, nepriklausomai nuo konkrečios jėgos realaus ar tariamo ryšio su Kremliumi.
Politiniam režimui tarnaujančių žurnalistų ir įtakodarių taikinio akivaizdoje atsidūrė tiek prigimtinę šeimos sampratą atstovaujančios, tiek konstitucines asmens teises ginančios organizacijos. Į bendrą chorą įsijungė tiek konservatorių partiją aptarnaujantys žurnalistiniai klerkai, tiek jai fanatiškai ištikimi liberalieji katalikai, tiek LGBT teisių marginalai.
V. Putino agresija yra puikus pretekstas taip vadinamos neapykantos kalbos kriminalizavimui. Štai iš ES teisingumo ir vidaus reikalų ministrų tarybos grįžusi teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pareiškė, kad ES jau egzistuoja politinė valia kriminalizuoti neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus ES lygmeniu.
Šiuo metu šie klausimai pagal Sutarties dėl ES veikimo nuostatas patenka į nacionalinę jurisdikciją, kurią ES gali tik siūlyti papildyti, bet ne privaloma tvarka pakeisti.
Todėl yra ketinama Europos Tarybos sprendimu juos įtraukti į Sutarties dėl ES veikimo nuostatose apibrėžtas nusikaltimų sritis, nustatant vieną teisinį reguliavimą visoje ES. Tai reiškia, kad sprendimai kas yra, o kas nėra neapykantos kalba, būtų priimami ne Vilniuje, bet Briuselyje.
Toks sprendimas padėtų sėkmingai diegti LGBT vertybes nepaklusnioms ES narėms, tokioms kaip Lenkija ar Vengrija.
Tokioje situacijoje belieka pasakyti: šv. Tomai Morai, sąžinės kankiny ir tiesos apaštale, melskis už mus!
