Vatikano muziejai atliko šv. Petrui ir šv. Jonui Evangelistui priskiriamų drabužių radiokarboninį datavimą – vienas drabužis datuojamas VI-VII a., kitas – I-III a.
Vatikano muziejai paskelbė atidarantys naują nuolatinę dviejų relikvijų, tariamai priklausančių šventiesiems Petrui ir Jonui evangelistui, ekspoziciją, kuri atskleidžia jų kilmę ir amžių.
Konferencijoje „Šventųjų Petro ir Jono tunikos, dvi ypatingos relikvijos iš Sancta Sanctorum“ pristatyta dviejų relikvijų – šventojo Petro chitono, ir dalmatikos, priklausiusios šventajam Jonui Evangelistui, – istorinė apžvalga. Taip pat buvo pristatytas intensyvus jų restauravimo procesas, kurį atliko Vatikano muziejų Gobelenų ir tekstilės restauravimo laboratorija, ir Muziejų tyrimų kabineto atliktų ataskaitų analizė.
„Tunika su siauromis rankovėmis datuojama VI-VII a., o dalmatika – I a. pabaiga-III a. pradžia“, – sakė Vatikano muziejų Krikščioniškųjų senienų instituto ekspertas Alessandro Vella.
“Jei chitonas siauromis rankovėmis datuojamas Grigaliaus Didžiojo pontifikato metais, – tęsė jis, – akivaizdu, kad jis negalėjo priklausyti šventajam Jonui Evangelistui, šventajam Petrui ar kuriam nors iš apaštalų. Vadinasi, tai netikra relikvija.”
Tačiau Vella pažymėjo, kad drabužiai gali turėti religinę vertę – šį teiginį jis išsakė remdamasis VI a. vidurio popiežiaus Pelagijaus laišku apie praktiką, „naudojamą antrinėms relikvijoms gauti“.
„Bet kuris įprastai naudojamas drabužis gali prisiliesti prie gerbiamo šventojo kapo“, – sakė jis. – „Tuo metu drabužis, būtent tunika, palikta trims dienoms prie šventojo Petro kapo, būtų perėmęs pašventinančias malones ex contactu, per sąlytį, ir savo ruožtu taptų relikvija, taip pat būtų galima sutapatinti ir su šventojo Jono relikvijomis.“
Drabužiai buvo saugomi Sancta Sanctorum (Švenčiausioji šventovė) – koplyčioje, esančioje Scala Santa (Šventųjų laiptų) viršuje originaliųjų Laterano rūmų viduje, kuri yra oficiali popiežiaus, kaip Romos vyskupo, rezidencija.
1903 m. popiežius Leonas XIII leido mokslininkams patekti į šią vietą ir pradėti relikvijų tyrimus. Tačiau tik 1905 m. kalviui pavyko atidaryti dvejas XIII a. bronzines duris, dengiančias geležinį skliautą po altoriumi.
„1906 m. relikvijos, taip pat tekstilė, buvo perduotos Vatikano bibliotekos Krikščioniškajam muziejui, o 1999 m. pagal popiežiaus Jono Pauliaus II reskriptą – Vatikano muziejams“, – paaiškino Vatikano muziejų grupė „Maecenas“, užsiimanti gausios muziejų meno kolekcijos išsaugojimu ir restauravimu.
Vella nušvietė kolekcijos eksponatų kilmę, pažymėdamas, kad jie turi ne tik didelę religinę vertę, bet ir atspindi didžiulius diplomatinius mainus, kadaise apėmusius visą Viduržemio jūros pasaulį.
„Mokslininkų išanalizuota kompozicija rodo, kad tai buvo ne atsitiktinė piligrimų kelionių metu surinktų daiktų kolekcija, o diplomatinės dovanos, kuriomis keitėsi bažnytinių hierarchijų vadovai, ypač popiežiai ir Jeruzalės patriarchai“, – sakė jis.
“Taigi šie judėjimai, šios relikvijų kelionės, – tęsė Vella, – vyko oficialiais diplomatiniais kanalais, kaip liudija ir įvairūs kiti pavyzdžiai.”
Vella pabrėžė, kad šios istorinės raidos kronika yra svarbi, nes leidžia paaiškinti, kaip tunikos pateko į kolekciją.
„Jei mūsų tuniką iš tiesų būtų galima sutapatinti su šventojo Jono relikvija – o abejonių dėl to aiškiai lieka – tai būtų kilmė, kurią turėtume jai priskirti“, – sakė Vella.
„Tai reiškia, kad tai būtų VI a. pabaigos drabužis, rituališkai pašventintas per sąlytį su evangelisto Jono kapu šventajam dedikuotoje bazilikoje Efezo mieste, Turkijoje, kuris vėliau pasiekė Romą ir Lateraną, galbūt keliaudamas per Sirakūzus“, – pranešė Vella.
