Lietuvos tikintieji šiuo metu medžiasi už karo draskomą Ukrainą ir jos žmones. Šiemet minėdami Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos penkiasdešimtmetį, prisimename ir pagerbiame ne tik tuos žmones, kurie kovojo su priespauda ir skelbė laisvajam pasauliui žinias apie tikinčiųjų persekiojmus, bet ir tuos, kurie šiandien patiria pačią įvairiausią diskriminaciją dėl savo išpažįstamo tikėjimo.
Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas dr. Petar Antun Rajič (Petaras Antunas Rajičius) maloniai sutiko pasikalbėti apie krikščionybės patiriamus laikmečio išbandymus ir jos svarbą Europos ateičiai.
Jūsų Ekscelencija, dėkoju, kad skyrėte laiko pokalbiui. Šiemet Lietuvoje minime Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 50-metį. Gal prisimenate kada pirmą kartą sužinojote apie LKBK? Ar pasiekdavo laisvojo pasaulio krikščionis žinios apie tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje arba Sovietų sąjungoje? Kaip į tai būdavo reaguojama ir kaip vertinama?
-Apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką sužinojau prieš dvidešimt šešerius metus, kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą dirbti Apaštališkosios nunciatūros sekretoriumi.
Žinios apie krikščionių persekiojimą komunistų valdomose Europos valstybėse buvo reguliariai skelbiamos katalikiškoje spaudoje, deja, didžiojoje žiniasklaidoje jos buvo tik pavienės. Todėl žinia apie Kroniką buvo guodžianti ir įkvėpianti, nes iš jos sklido žinios į laisvąjį pasaulį apie Katalikų Bažnyčios Sovietų Sąjungoje realią padėtį.
Visi tikintieji Vakaruose anuomet sutikdavo žinias apie krikščionių persekiojimus su dideliu susirūpinimu, nes žinojo, kokie anuot negailestingi ir nežmoniški buvo ateistiniai režimai, besistengiantys išnaikinti bet kokį tikėjimą Dievu ir Katalikų Bažnyčios įtaką pavergtose tautose. Pasaulio žmonės, tikintys laisve ir teisingumu, branginantys meilės Dievui, tautai ir tėvynei vertybes, vienijosi su lietuviais ir kitų tikėjimų broliais ir seserimis, maldoje, pasiaukojime ir moralinei paramai savo Bažnyčiose įvairiose šalyse.
Neseniai Lietuvos krikščioniškų konfesijų atstovais paskelbėte ekumeninį kreipimąsi, kuriuo kviečiama melstis už persekiojamus krikščionis. Tokia pat intencija metų pradžioje melstis kvietė ir popiežius Pranciškus.
Atgavę nepriklausomybę, mes manėme, kad krikščionys persekiojami tik karinių konfliktų draskomose Afrikos valstybėse ar komunistinėje Kinijoje. Tačiau dabar su nerimus stebime tendencijas visai arti.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje kasmet skaičiuojami šimtai išpuolių prieš bažnyčias, koplyčias ir net dvasininkus bei tikinčiuosius. Suomijoje dėl Biblijos citavimo teisiamas evangelikų liuteronų vyskupas ir buvusi vidaus reikalų ministrė.
Kaip manote, kodėl laisvame Vakarų pasaulyje įsivyrauja tokios tendencijos? Ir kur link jos mus veda?
-Iš tiesų, liūdna tiesa, kad krikščionys yra diskriminuojami ir net persekiojami ne tik tose šalyse, kurios atmeta krikščionybę, bet ir laisvose demokratinėse pasaulio valstybėse.
Vakarų pasaulyje įteisinta žodžio laisvė, kuri leidžia žmonėms laisvai reikšti religinius įsitikinimus ir politines pozicijas bei joms prieštarauti. Deja, kartais oponavimas perauga į smurtą ir naikinimą, tokį, kaip 2016 metais šiaurinės Prancūzijoje įvykdytas kun. Jacques’as Hamelas nužudymas ar 2019 m. balandžio mėnesį Paryžiaus Dievo Motinos katedros padegimas. Tai tik pora pavyzdžių iš daugybės žiaurumų įvykdytų prieš krikščionis pastaraisiais metais.
Matome, kad maždaug penkiasdešimt pastarųjų metų Vakarai juda labiau sekuliarizuotos visuomenės link, kurioje stengiamasi naikinti visas nuorodas į Dievą bei religinius įsitikinimus, o į viešąją erdvę įtraukiama reliatyvistinė filosofija bei retorika.
Yra tokių, kurie mano, kad visuomenė yra savarankiška ir bet kokios nuorodos į Dievą ar aukštesnes moralines vertybes priimant sprendimus yra nereikalingos.
Tai, kad šios progresyvistinės ideologijos suklestėjo, lemia didelės dalies visuomenės apatiją ir nenorą dalyvauti politinėse diskusijose ir socialiniuose reikaluose.
Iš tiesų, labai nerimą kelia žmonių nepakantumo lygis, kuris nukreipiamas prieš tuos, kurie tiki Dievu ir vadovaujasi savo tikėjimu.
Šios tendencijos gali sukelti dar didesnę visuomenės poliarizaciją tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, ir lemti dar didesnę diskriminaciją bei smurtą. Todėl visi turėtume stengtis išlaikyti savo demokratinėse ir laisvose šalyse pagrindines žmogaus teises, kurios apima laisvę tikėti ar netikėti Dievu ir niekada nebūti diskriminuojamiems dėl savo pasirinkimų.
Lietuvos istorija taip susiklostė, kad Katalikų Bažnyčia visada buvo ta atrama, kuri padėdavo siekti laisvės, valstybingumo, kuri palaikydavo žmonių dvasią ir moralę.
Tačiau dabar, kai esame laisvi, vis dažniau išgirstame pasisakymų net iš save krikščionimis pozicionuojančių politikų, įvairių visuomenės veikėjų, kad bažnyčia turėti nesikišti į politiką, į visuomeninius reikalus ir likti tik privačiu žmonių reikalu.
Dažnai politikai kaltina Bažnyčią kišantis į viešą gyvenimą, tačiau patys nevengia komentuoti jiems nepatinkančių dvasininkų pasisakymų, klijuoja jiems klierikalų ir kitokias etiketes. Ir toks mąstymas įsivyrauja Vakarų pasaulyje. Dar 2019 metais kardinolas P. Parolinas perspėjo, kad religijos laisvė negali tik privačioje sferoje. Kaip Jūs manote, ar religijos laisvė gali ir turi būti apribota iki privataus gyvenimo?
-Visada reikia prisiminti, kad ir tikintieji, ir netikintieji yra savo šalies piliečiai, turintys teisę visapusiškai dalyvauti visuomenės ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, administracinėje ir įstatymų leidybos srityse, taip prisidėdami prie bendros visų gerovės.
Kalbėdami apie Bažnyčią turime prisiminti, kad tai yra bendruomenė žmonių, vienijamų tikėjimo Jėzaus Kristaus dieviškumu ir besistengiančių liudyti savo tikėjimą kasdieniame gyvenime. Todėl kiekvienas krikščionis, būdamas Bažnyčios nariu ir kartu savo šalies piliečiu, yra pašauktas skatinti ir ginti viešąją tvarką ir taiką, laisvę ir lygybę, pagarbą žmogaus gyvybei ir aplinkai, teisingumą ir solidarumą.
reiktų pabrėžti, kad Bažnyčia kaip institucija nenori vykdyti politinės valdžios ar panaikinti katalikų nuomonės laisvės.
Cituojant Magisteriumo mokymą, reiktų pabrėžti, kad Bažnyčia kaip institucija nenori vykdyti politinės valdžios ar panaikinti katalikų nuomonės laisvės. Jos paskirtis yra mokyti ir apšviesti tikinčiųjų, ypač dalyvaujančių politiniame gyvenime, sąžinę, kad jų veiksmai visada pasitarnautų visapusiškam žmogaus ir bendrojo gėrio skatinimui.
Todėl pasauliečiai katalikai turi būti moraliai nuoseklūs, vadovaudamiesi tikėjimo ir Dievo malonės apšviesta savo sąžine.
Bažnyčia moko, kad jie negali gyventi dviejų lygiagrečių gyvenimų: vieno, vadinamojo „dvasinio gyvenimo“ su jo vertybėmis ir reikalavimais; ir kito, vadinamojo „sekuliaraus gyvenimo“, kuris apima gyvenimą šeimoje, darbe, taip pat socialinius įsipareigojimus visuomeninėje ir kultūros srityse.
Bažnyčia ir politinė bendruomenė savo srityse yra savarankiškos ir nepriklausomos viena nuo kitos, tačiau abi, skirtingais pavadinimais, yra skirtos tų pačių žmonių asmeniniam ir socialiniam pašaukimui. Kuo labiau jie skatins tvirtesnį tarpusavio bendradarbiavimą, deramai atsižvelgdami į laiko ir vietos aplinkybes, tuo veiksmingesnė bus jų tarnystė visų labui.
Pernai Lietuvoje buvo pasirašyta Šiluvos deklaracija, į profesinę sąjungą ėmė jungtis krikščionys darbuotojai. Kaip vertinate šiuos procesus? Ar kažkas panašaus vyksta ir kitose šalyse?
-Šiluvos deklaracija buvo parengta ir paskelbta Lietuvos tikintiesiems kaip priminimas visiems apie Dievo įstatymų ir jo kūrybos viršenybę.
Dėl dabartinės Vakarų pasaulio sekuliarizacijos ir šiuolaikinių ideologijų keliamų grėsmių tūkstantmetėms krikščioniškojo tikėjimo tiesoms ir vertybėms, kurios atlaikė laiko išbandymus nepaisant daugybės persekiojimų, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje jaučia ir supranta dabartinius pavojus tikėjimui. Ji nori paraginti visus tikinčiuosius išlikti budriems maldoje ir stengtis išlaikyti krikščioniškas vertybes, kurios yra naudingos ne tik žmogui, bet ir bendrai šeimoms bei tautai.
Kitos vietinės Bažnyčios įvairiose šalyse išgyvena panašius tikėjimo atnaujinimo, reevangelizacijos, krikščioniško gyvenimo būdo grožio atradimo procesus. Jie taip pat yra įsitraukę į atnaujintas tikėjimo studijas, skirtas asmeninei ir kitų gerovei.
Šiuo metu Bažnyčioje vyksta sinodas. Kaip manote, kokias katalikų bendruomenės problemas jis išryškino? Kodėl net tarp katalikų yra tiek susiskaidymo ir nesutarimų tokiais fundamentaliais klausimais, kaip šeima, santoka, celibatas?
-Popiežius Pranciškus ragina visus įsitraukti į vykstantį sinodą, ir ypač tuos, kurie jaučiasi visuomenės ar Bažnyčios periferijoje, jaučiasi marginalizuoti. Dalyvaukite savo parapijose ir vyskupijose, tai yra pirmasis sinodo etapas.
Šiandien dar sunku yra numatyti, kokie pastebėjimai ir problemos bus atskleisti įvariose vietovės. Tikrai bus aptariamos tokios temos, kurios apims pasauliečių įsitraukimą į Bažnyčią: veiksmingo pasauliečių ir dvasininkų bendravimo palaikymas; jaunimo, susituokusių porų, šeimų ir suaugusiųjų ugdymo programos ir veiklos; jaunų vyrų ir moterų sakramentinės santuokos, taip pat dvasiniai pašaukimai į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą.
Atviras ir pagarbus dialogas padeda gydyti dvasines žaizdas.
Kodėl tarp katalikų yra daug nesutarimų šiais esminiais klausimais, gali būti taip pat svarbi diskusijų tema dalyvaujantiems sinodaliniame procese.
Bendra malda kartu su švietimu šiais klausimais gali suteikti aiškumo šiems svarbiems dalykams ir įkvėpti geresniam liudijimui bei labdaringai veiklai ateityje.
Atviras ir pagarbus dialogas padeda gydyti dvasines žaizdas. Meldžiuosi, kad tikintieji būtų pasirengę ir atviri aktyviai dalyvauti sinodiniame procese savo parapijose bei vyskupijose. Tai gali būti prasminga tikėjimo atnaujinimo patirtis, lydima ypatingų malonių.
Kokias išeitis matytumėte, kad Europa išliktų krikščioniška? Kodėl tai svarbu?
-Jei kiekvienas Europos krikščionis, tikintis Jėzų Kristų kaip pasaulio Gelbėtoją, išliks ištikimas Dievui, nepaisant visų įmanomų pajuokų, diskriminacijos ir net persekiojimų, ir stengsis gyventi saikingai, teisingai ir pamaldžiai pagal Dievo ir Bažnyčios mokymus, Europa išliks krikščioniška. Tai svarbu Europos, kaip racionalių, laisvų ir civilizuotų tautų žemyno, kuris visų pirma turi gerbti ir ginti brangią kiekvieno žmogaus gyvybės vertę, išlikimui ateityje.
Lietuva dažnai yra vadinama Marijos žeme, kryžių kraštu. Kokia ji atrodo Jums? Ko palinkėtumėte Lietuvos tikintiesiems?
-Mano įspūdžiai apie Lietuvą, tai įspūdžiai apie tautą, besididžiuojančią savo istorija, apie žmones, atsidavusius Dievui, savo artimui ir savo šaliai. Nuoširdžiai žaviuosi žmonių ryžtu drąsiai pasipriešinti visiems svetimšaliams įsibrovėliams, mane įkvepia daugybės Lietuvos vyrų ir moterų, patyrusių baisius persekiojimus ir įkalinimus dėl meilės Dievui, savo tautai ir šaliai, liudijimai.
Tačiau nelaikykite neapykantos savo priešams. Lietuviai supranta kryžiaus reikšmę, žino, ką reiškia išsižadėti savęs, paimti kryžių ir sekti Kristumi. Per savo didžiulį atsidavimą ir meilę Dievo Motinai Marijai lietuviai sugebėjo išlikti ištikimi savo idealams, stiprūs nelaimėje, aiškaus proto net sumaiščių metais.
Viliuosi ir meldžiuosi, kad Lietuvos krikščionys eitų šiuo kilniu keliu ir būtų pavyzdžiu kitoms Europos ir pasaulio tautoms.
Dėkoju už pokalbį!
