Lygiai prieš du metus, kai visuomenė buvo supriešinta iki nesuvokiamo lygio, kreipiausi į advokatus, politikus ir geros valios žmones visuotiniame advokatų susirinkime. Kalbėjau apie neteisėtą pandemijos valdymą ir vakcinacijos prievartą. Turėjau kelis pasirinkimus: nuolankiai tylėti, nes prabilti buvo itin rizikinga ir net pragaištinga, arba elgtis ryžtingai ir nesitaikstyti su įžūliu asmenų persekiojimu bei prievarta. Rinkdamasis pastarąjį veikimą numaniau, kad bus tam tikras atsakas, juk tuo metu ėjau Advokatų tarybos pirmininko pareigas. Tačiau tokio spaudimo, kokio sulaukiau – nesitikėjau.
Keturių ministrų pasmerkimas per visas televizijas, agresyvus politikų, „garbių“ visuomenės veikėjų bei valdžios „teisininkų“ puolimas per visas žiniasklaidos priemones. „Antivakserio“ ir „plokščiažemio“ etiketės, atviros patyčios ir pravardžiavimas „žuvimi“ ar įvairiomis jų rūšimis. „Ne laiku ir ne vietoje“ buvo švelniausia, ką teko atlaikyti. „Ar gali toks asmuo vadovauti Advokatūrai?“ – per ryškiausius socialinių medijų burbulus, į bendrą chorą, vildamiesi įtikti valdžiai, būti pagirti ar gauti papildomų užsakymų, įsijungė keletas advokatų bei advokatų kontorų, taip pat ir keli Advokatų tarybos nariai.
tokio spaudimo, kokio sulaukiau – nesitikėjau.
Atlaikyti valdžiai pataikaujančios grupės spaudimą nebuvo lengva: reikėjo daug skaityti, rašyti, gilintis į mokslinius straipsnius bei teismų sprendimus, daug ir nuosekliai kalbėti. Kartu su bendraminčių pagalba, kurie drąsiai rašė feisbuke, beldėsi į žiniasklaidą, kelių drąsių žurnalistų pastangomis (kiek tuo metu žiniasklaidos vadovai leido) atsilaikyti pavyko.
Kur kas sunkiau buvo kovoti su intrigomis Advokatūros viduje. Ne daug kam žinoma – tuo metu buvo siekiama paveikti Advokatų tarybos narius ir visą advokatūros bendruomenę. Keletas Advokatų tarybos narių į Tarybos darbotvarkę reikalavo įtraukti „įžanginės pirmininko kalbos aptarimą“, ryški žiniasklaidos priemonė išspausdino pranešimą, neva, Advokatų taryba svarstys pirmininko atsistatydinimą. Paprašius neskleisti neteisingos informacijos (Advokatų taryba negali svarstyti pirmininko atstatydinimo klausimo), redakcija atsakyme nieko padoresnio nesugalvojo: todėl ir atspausdinome „galimai“.
Pačiame Tarybos posėdyje atstatydinimo klausimas, žinoma, nebuvo svarstomas. Bet buvo siekiama sušaukti neeilinį Visuotinį advokatų susirinkimą, keliant „advokatų mases“ prieš pirmininką ir pasmerkti įžanginę kalbą. Viskas pagal seną gerai atidirbtą metodiką. Iniciatoriui Gintautui Bartkui pritarė dar trys Advokatų tarybos nariai. Laimei, dalis Advokatų tarybos narių liko sąžiningi advokato profesijai, o kitą dalį – pavyko įtikinti neįsitraukti į politinį spektaklį.
Visgi man teko dar kartą įsipareigoti viešai pabrėžti, kad pasakyta kalba – mano asmeninė pozicija, Advokatūra su šia pozicija neturi nieko bendra, o kalba turi būti ištrinta iš oficialios Advokatūros paskyros. Tokiu būdu užsitikrinau galimybę toliau sąžiningai ginti kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės teises, viešai kritikuoti netinkamus valdžios sprendimus, išvengiau neeilinio visuotinio susirinkimo sušaukimo ir pirmininko veiksmų svarstymo jame. (Būtų buvę visai kaip sovietiniais laikais – svarstymas darbo kolektyve už pasakytus žodžius. Laimei, gūdžiausi persekiojimai buvo jau praeityje: už savo kalbą visuotiniame susirinkime NKVD suimtas, baudžiamąją bylą gavęs, ištremtas ir kalėjęs didžiausios pagarbos nusipelnęs Advokatų tarybos pirmininkas Zigmas Toliušis). Ši nematoma kova kainavo daugiau, nei kova televizijos ekranuose ar medijose.
Kodėl valstybės aparatas nusprendė dėti visas pastangas sunaikinti visuomenėje paprastai mažai kam žinomą Advokatūros pirmininką? Juk iki šios kalbos plačioji visuomenė manęs nepažinojo, išskyrus teisininkus, politikus ar kai kuriuos viešus asmenis. Tiesa, dalis visuomenės girdėjo kai kuriuos mano nuveiktus darbus, ginant viešąjį interesą, pavyzdžiui, už savo nuomonę transvestitų atžvilgiu Lietuvos gėjų lygos buvau persekiojamas kaip tariamas „homofobas“, kovojau su partijų neteisėtu bandymu netaikyti joms viešųjų pirkimų reikalavimų, neatlygintinai atstovavau tris signatarus (Romualdą Ozolą, Bronislovą Genzelį ir Alvydą Medalinską) dėl jų neteisėto persekiojimo, laimėjau didžiulį procesą iki pat ES Teisingumo Teismo, kad Lietuvos ūkininkai gautų vienodas išmokas kaip ir senųjų Europos valstybių ūkininkai; tebekovoju dėl neteisėtos STT veiklos Europos Žmogaus teisių teisme ir t.t.
Visgi, kas gi buvo toje kalboje tokio, dėl ko reikėjo įjungti pačią aukščiausią viešo persekiojimo, žeminimo ir patyčių „mašiną“?
Pirma, prievartinės vakcinacijos ir Covid pandemijos valdymo kritika. Kvietimas elgtis sąžiningai visų žmonių atžvilgiu ir vertinti kiekvieno žmogaus pasirinkimą: sprendimas vartoti vaistinį preparatą turi būti grindžiamas kiekvieno asmens asmeniniu apsisprendimu ir tik gavus pilną informaciją apie įspėjimus ir atsargumo priemones bei šalutinį poveikį, teisiškai tai vadinama informuotu sutikimu.
dėl ko reikėjo įjungti pačią aukščiausią viešo persekiojimo, žeminimo ir patyčių „mašiną“?
Antra, kvietimas stabdyti asmens privatumo (privačios erdvės) siaurinimą, ribojant atsiveriančias plačiausias galimybes sekti asmens ekonominį – finansinį bei socialinį elgesį.
Ne mažiau svarbus ir trečias kalbos akcentas, apibendrinantis tai į bendrą visumą, kuris itin užgavo dabartinei valdančiajai daugumai atstovaujančius naujosios kairės garbintojus. Kalbėjau apie pasaulyje vykstančius procesus, kuomet nacionalinių valstybių galią valdyti šalį siekia perimti transnacionalinių korporacijų bei tarptautinių organizacijų dariniai, grasinantys tapti nauja tarptautine vykdomąja valdžia.
„Ji yra kitokia nei nacionalinė: mažiau centralizuota, be demokratinio rinkimų elemento. Tokio scenarijaus prielaida – ypatinga pasaulio socialinė, finansinė ir kultūrinė struktūra, leidusi sukaupti didžiulį finansinį ir ekonominį kapitalą, o multiplikuojant žmogiškąsias emocijas, ir įgyti galią. Šiam scenarijui padeda emocinei reakcijai itin paveiki visuomenė, įaudrinama socialinių medijų burbulais ir verslo pagrindais veikiančios klasikinės žiniasklaidos.“
Šie teiginiai akimirksniu buvo „padabinti“ „sąmokslo teorijos“ epitetu. Keisčiausia, kad šios sąmokslo teorijos pildosi, o ryškiausi „cancel“ kultūros atstovai apie tai priminti pamiršta. Aš jiems padėsiu.
Sąmokslo teorija nr. 1. PSO iš tiesų siekia valdyti visų valstybių sveikatos sistemas per privalomus valstybėms narėms sprendimus. Apie paruoštas tarptautines sutartis, kurios sudarytų galimybę priimti privalomus valstybėms narėms sprendimus, esu jau skelbęs anksčiau. Klausimas liko vienintelis – ar pavyks įtikinti valstybes nares šias konvencijas ratifikuoti / pasirašyti. Net neabejoju, kad naujosios kairės vyriausybės plos rankomis.
Sąmokslo teorija nr. 2. Vakcinos gali sukelti šalutinių poveikių, jos neužkerta ligos perdavimo sveikam asmeniui galimybės – tyrimai dėl to nebuvo atliekami prieš išleidžiant vakcinas į rinką, o pilno ciklo klinikiniai tyrimai iki išleidimo į rinką taip pat nebuvo atlikti. Spėju, kad skaitant šiuos teiginius šiandien, jie niekam nebekelia abejonių. O tuo metu „tikėjimas mokslu“, remiamas PSO ir didžiulės finansinės naudos, kurią gavo vakcinas gaminančios korporacijos ir su jomis susiję asmenys, rodė, kad tai tėra „plokščiažemių išmislas“.
Sąmokslo teorija nr. 3. Covid gali būti dirbtinis virusas, kuris pasklido iš laboratorijos Uhane, Kinijoje. Apie tai „The Nature“ moksliniame žurnale buvo užsiminta pandemijos pradžioje. Vėliau feisbukas ir tuometis tviteris naikino visus įrašus, kurie abejojo natūralia viruso kilme. Aš spėjau apie tai atsargiai parašyti feisbuke, kol dar nebuvo pilnai užvesta „kova su dezinformacija“. Šiuo metu mokslininkų ir politikų nuomonės dėl natūralios ar dirbtinės viruso kilmės išsiskiria: daug faktų ir sutapimų vis dėlto rodo, kad virusas galėjo būti sukurtas laboratorijoje.
Sąmokslo teorija nr. 4. Mokslininkai sukūrė metodą, kuriuo tariamai galima stabdyti klimato atšilimą: iš lėktuvų siūloma leisti chemines medžiagas į aplinką, kurių dalelės atspindėtų saulę ir mažintų klimato kaitos poveikį. Taip vadinamieji „chemtreilai“. Prisipažinsiu, feisbuke ir tviteryje plintančiais pranešimais apie tai pradžioje netikėjau ir aš. Neskaitant oficialaus paaiškinimo, kad tuo siekiama stabdyti Žemės atšilimą („tikintiems mokslu“ tokio paaiškinimo greičiausiai pakaks), nebuvau išsiaiškinęs tikrųjų interesų, kam išleisti milijardus, gaminant bei platinant chemines medžiagas ir jomis teršti atmosferą. Šiuo metu „chemtreil“ technologija jau nėra „sąmokslo teorija“: JAV leido pradėti šios technologijos tyrimus, ES taip pat leido šią technologiją testuoti. Plačiau apie tai skaitykite čia.
Trūksta lietuviško konteksto? Štai keletas „lietuviškų sąmokslo teorijų“ pavyzdžių, virtusių realybe:
Konservatorių vadovybė sunaikins krikščioniškąją demokratiją partijoje ir pasuks ją naujosios kairės pusėn. Tam įrodymų, esu įsitikinęs, nebereikia. O papildomą įrodymą, manau, gausime rudenį, kai liberalai ir laisviečiai sutiks palaikyti konservatorių mokesčių reformą mainais už konservatorių palaikymą civilinės sąjungos įstatymui.
Lietuva tyčia įsileido daugiau nei 3000 pabėgėlių. Tai pripažino KAM ministras A. Anušauskas. Po kitų valdančiosios daugumos sprendimų, pavyzdžiui, įsileisti apie 60 tūkst. baltarusių, Vilniuje klesti rusakalbystė panašiai kaip sovietmečiu, o saugoti lietuvių kalbos niekas nė neketina. VRM ministrė A. Bilotaitė papildomai pasikvietė dar ir nigeriečių.
Elektros kainos buvo pakilusios į beprotiškas aukštumas ne vien dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Dalinė Ignitis privatizacija ne prie ko. Kaip ir ne prie ko Energetikos ministro „Kreivio algoritmai“ netiesiogiai pelnantis iš akcijų Ignityje.
Ir taip toliau. Realybe tapusių „sąmokslo teorijų“ vardinimo netęsiu: pataupysiu Jūsų laiką. Kokias „tikėjimo mokslu“ dogmas mums paruošė ateitis? Itin spartėjanti klimato kaita nuo kurios išsilydys Žemė? Natūralios mėsos žala? Grynųjų pinigų šešėliai? Pažadu netrukus vėl sugrįžti – ruduo geriausias laikas sėsti prie rimtų darbų
