Mieli Skaitytojai, ar potencialūs Klausytojai,
Savo kalbėjimą šiame tekste kiek sutvarkiau. Tikiuosi tai pateisinama, kadangi laidas su puikia XFM komanda įrašinėjome man kalbant be teksto prieš akis – vadinasi, nelabai rišliai, su įvairiais jaustukais, pauzėmis bei mikčiojimais. Visgi atitikimas tarp šio rašinio ir „originalo“ egzistuoja, jei kas norėtumėte įsitikinti…
Iš pradžių, kaip čia iškilo ta idėja tokią laidą padaryti? Na, matot, apie meilę visi žinom, bet dabar mūsų dienomis situacija tapo sudėtinga, nes nežinome, ką mylėti, kaip mylėti ir galų gale kas toks tas, kuris myli. Anksčiau buvo aišku: vyrai myli moteris, merginos vyrus,vaikai tėvus ir panašiai, bet dabar nebelabai aišku, kas tas vyras, kas ta moteris. Kai kurios šalys, kurios lemia mūsų politinį ir kultūrinį klimatą, šiek tiek sugriežtina poziciją, pareikšdamos, kad vyrai yra tie, kurie, kurie biologine prasme vyrai, o moterys tai biologine prasme moterys, bet pasaulyje labai daug yra susimaišymo.
Ir aišku pas mus Lietuvoj deja, deja vaikai, kai kurie vaikai tampa išties pasimetę, nebežino, kas jie yra, vyrai ir moterys, nori būt priešingos gimties. Plintas šis reiškinys. Jis kaip ledkalnio viršūnė, kadangi kodėl jis atsirado ir kokia jo psichologinė dinamika ir ką dabar daryt su tuo, kaip tiem vaikam padėti priklauso nuo daugelio gilesnių dalykų: ką mes galvojame apie meilę, kaip suprantame šią fundamentalią žmogaus gyvenimo dimensiją, ir kaip mes galim padėt vaikam augti tikroje gražioje meilėje, kurie kuri neša laimę, o ne stumia į beviltiškumą bei sunkius išgyvenimus.
Tad atrodytų, kad viską apie meilę žinome, tačiau turėsiu drąsos priminti tėvams pačius esmingiausius dalykus. Tėvams, kadangi tai jie formuoja, jie kreipia ir jų balsas turėtų būti garsesnis negu tie gausūs balsai sūnelio ar dukrelės miegamajame. Tie balsai, su kuriais jis arba ji leidžia savo vakarus, kartais ir naktis. Ir iš tiesų tokia keista situacija, kad tėveliai nebežino, su kuo jų vaikai gyvena miegamajame.
Ši situacija pasaulyje situacija dabar apmąstoma visame pasaulyje. Tarkim, australai uždraudė socialinių tinklų naudojimą iki 16 metų amžiaus, prancūzai apie tai galvoja (kaip žinia, 2026 m. sausio mėnesį tokį ribojimą jie įvedė vaikams iki 15 m., o ispanai tai padarė vasarį, pratęsdami ribą iki 16 m.) Įvairių čia yra aspektų.
Tai pradėkime kalbėti apie meilę. Kas gi ta meilė? Visi žinome, kad meilė yra labai smagus jausmas. Ir neurobiologai patvirtina tą, kadangi meilė susijusi su dopamino išsiskyrimu smegenyse, pagrindinio neuromediatoriaus, kuris kuris atsakingas už malonų, laimės pojūtį ir panašiai. Ir kiti neuromediatoriai, raminantys, entuziazmą kuriantys, išsiskiria smegenyse. Mokslu dabar tikime labiau negu savo akimis, nors kitąkart tam tikras mokslas kalba ir ne visai teisingai, ką mes paliesime kalbėdami apie gender ideologijos sklaidą. Na, bet šiuo atveju tai yra teisinga: meilės jausmas gerina smegenų „biochemiją“.
Meilė yra labai stiprus jausmas, stipri, laimę teikianti aistra. Ir čia mes jau ir matome truputėlį problemos pradžią, kadangi toks meilės supratimas, kaip aš kalbu, vis dėlto supaprastina situaciją. Stovi kaip ir ant vienos kojos arba yra gerokai be galvos, nes meilė klasikinė kalba kalbant yra Erosas ir Agapė. Dvi jos dimensijos. Kaip popiežius Pranciškus gražiai trumpai pasakė, meilė yra aistringa draugystė. Aistra ir emocija yra tai, ką mes gauname, ką patiriame, Dievo dovana. Aistra ateina, užklumpa, kaip sakant, nežinia iš kur, kodėl įsimylime, nelabai suprantame.
Galime šiek tiek suprasti giliau ir labai subtiliai panagrinėjus, bet tai, bendrai kalbant, spontaniškas jausmas. Tačiau kaip tą meilę, kaip tos meilės kibirkštį ar liepsną išlaikyt, kad ji neužgestų? Meilė ateina kaip dovana, bet meilės išlaikymas yra moralinis žygdarbis. Na, gal sakysite, čia per daug patetiški žodžiai, bet iš tikrųjų pažiūrėkime: 50% meilės istorijų Lietuvoje pasibaigia skyrybomis, kaip ir visam Vakarų pasaulyje. Kas iš to seka? Būtent, kad toks meilės supratimas yra vienpusis. Meilė suprantama kaip erosas, kaip romantiška emocija ir nematoma kita meilės dalis, agapės arba draugystės dalis.
Draugystės meilė, kaip Tomas Akvinietis ją įvardino, yra ta meilė, kuri rūpinasi mylimojo augimu ir gyvenimu. Čia jau cituoju Erichą Fromą, žymų žydų tautybės psichoanalitiką, kuris taip apibrėžia meilę. Iš tiesų draugais mes rūpinamės, norime, kad jiems gerai sektųsi, norime jiems geriausio. Kaip kalbėjo jau Aristotelis, yra įvairių draugystės formų. Yra draugystė dėl naudos, draugystė dėl malonumo.
Tačiau tikra draugystė yra tokia, kada tu rūpiniesi savo draugo tikruoju gėriu. O tikrasis gėris yra jo asmenybės stiprumas, jo augimas, jo laimės jausmas, jo gebėjimas atsakyti į tavo meilę. Čia iš tiesų kalbama apie draugystę ir kaip C. S. Lewisas sakė, vyras ir žmona turėtų būti geriausi draugai. Geriausi draugai, ta prasme, kad visos paslaptys, visos svajonės, sielos džiaugsmai ir skausmai turėtų būti pasidalinti, jais turėtų būt dalinamasi su savo artimiausiu žmogum, su kuriuo tu tampi vienu kūnu. Dabar tai galbūt labai fantastiškas projektas, ar taip gali būti? Iš tikrųjų taip atsitinka retkarčiais, kada vyras ir žmona yra geriausi draugai, tai yra galima.
Tam tikra prasme mes čia susiduriame su mokslo dėsniais, mokslu apie žmogaus asmenybę, apie draugystės dinamiką, apie tai, kaip emocijos veikia žmoguje. Juos gerai suprantant galima padėti žmogui, jaunam žmogui, pradedant nuo labai jaunų metų suprasti, kas yra meilė ir jį kreipti teisinga kryptim. Padėti jam tapti tokiu, kuris geba mylėti. Ir tada, jeigu tu tikrai myli ir gali būti geras draugas kitam žmogui, kitas žmogus atsako tuo pačiu.
Tada galima patirti laimingą meilės istoriją. Donaldas DeMarco žymus amerikiečių filosofas, bioetikos, moralės teologijos profesorius, teigia, kad sėkmingai meilės istorijai reikia jaunam vyrui keturių dalykų. Matysime, kad tam jaunam vyrui gali būti kokie trys metai, kada jam jau galima apie tai kalbėti.
Draugystės meilė, kaip Tomas Akvinietis ją įvardino, yra ta meilė, kuri rūpinasi mylimojo augimu ir gyvenimu.
Gal ne visi dalykai tuo metu paaiškinami, tačiau pirmasis sėkmingos meilės istorijos ir būsimo santuokos komponentas pasak DeMarco yra toks: jaunas vyras turėtų, visų pirma, kaip ir kalbėjome, ugdyti savo gebėjimą būti draugu. Kam? Visiems, netgi praeiviams gatvėje. Tėvui ir mamai, broliams, seserims, draugams, draugėms. Draugystė yra tokia žmogaus savybė, kuri, kaip sakant, visus apgaubia, visiems skleidžia šilumą, gero linkėjimą, ir tai, kaip kalbėjom, yra meilės esminė dalis.
Galima kalbėti apie meilės tris dimensijas: Karolis Wojtila Meilėje ir atsakomybėje pateikia klasikinį jų „sąrašą“. Tai meilė kaip patikimas, kad patinka tau žmogus; meilė kaip troškimas, kada tu trokšti to žmogaus artumo ir meilė kaip gero linkėjimas, lotyniškai – amor benevolentiae. Pastaroji meilės dimensija reiškia draugystės meilę, šie du terminai kalba apie tą patį. Ir amor benevolentiae ir amor amicitiae – draugystės meilė – yra faktiškai identiškos. Ir, žinoma, ši meilės rūšis, draugystės meilė, gero linkinti meilė yra vis dėlto centrinė meilės dalis. Ji užtikrina tos liepsnos tolesnį spindėjimą, tolesnį jos liepsnojimą. Romantiškos meilės kibirkštis tada neužgęsta.
Todėl ir reikia kalbėti jaunam vyrui, taip pat ir merginai, kad iš tiesų pasirengimas laimingai meilės istorijai, laimingai santuokai ir laimingam gyvenimui prasideda anksti, prasideda nuo to, kada tu pradedi domėtis, kaip gi tu gali tapti geru draugu. Amerikiečiai, kurie iš tiesų ir tokia labai savotiška kultūra, idealistiška kultūra (kaip sakė Oskaras Wilde‘as, jaunatvė yra seniausia Jungtinės Jungtinių Amerikos Valstybių tradicija) susiduria su tuo, kas geriausia ir kas blogiausia turbūt mūsų laikais. Mes gyvenam amerikietiškus laikus kultūriniu požiūriu, daug būtų galima apie tai pasakyti, tačiau čia kalbėkime apie gražius toje svarbioje šalyje vykstančius dalykus. JAV katalikiškuose ratuose kalbama apie tai, kad draugystės gebėjimą galima ugdyti labai nuo mažo amžiaus. Yra vaikiškos knygutės, kur sakoma, tu duodi draugui tai, gauni tai, daliniesi, rūpiniesi, štai jau tai ir yra draugystės, draugavimo pradžia.
Žinoma, tai yra ir pakankamai sudėtingas menas. Vaikai susiduria su labai draugiškais ir gerais žmonėmis, bet susiduria taip pat su tais žmonėmis, kurie yra prislėgti savo įvairių skausmų, galbūt įžeidimų, įsiskaudinimų ir nėra tokie labai geri. Ir jų draugai ne visada labai geri. Kiekvieną dieną tą galbūt galima pamatyti, ir tam jaunam žmogui, tam vaikui, tai mergaitei ar berniukui galima padėti atsakyti į klausimą, o kaip jis ar ji gali augti toje draugystėje? Ką tai reiškia? Su vaiku reikia kalbėt apie tai, kaip praėjo jo diena.
Psichologai pateikia įvairių klausimų, kuriuos apie tai galima užduoti sūneliui arba dukrelei. Kokia tavo nuotaika? Kas tau šiandien labiausiai patiko? Kas tau šiandien labiausiai nepatiko, kada buvai linksmas ar linksma? Kada buvai liūdnas ar liūdna? Kaip jauteisi per pamokas? Koks mokytojas tau patiko, koks mokytojas tau nelabai patiko? Tiesa, neturime griauti mokytojo autoriteto ir pagarbos jam, tačiau pagal, kaip sakant, labai jau klasikinį dėsnį mylėk nusidėjėlį nekęsk nuodėmės. Pagarba žmogui dar nereiškia, kad tu turėtum užmerkt akis ir negalvoti, reiškia, atsakyti savo nuomonės, ir apie tai galima su vaikais kalbėti ir diskutuoti.
Toks dėmesys vaiko savijautai yra ypatingai svarbus, kadangi, kaip rodo tyrimai, gimties arba lyties tapatybės problemos yra visada susijusios su vaiko vidine prasta savijauta, liūdesiu, depresiškumu, nerimu, kurį nėra labai lengva pastebėti. Niekada nereikėjo taip atidžiai stebėti istorijos bėgyje vaikų savijautos. Bet dabar tai tampa būtina, kadangi kaip rodo moksliniai tyrimai, 75% vaikų, kurie turi gimties tapatybės sutrikimą, jau buvo nustatytas kitas psichikos sveikatos sutrikimas, atsiradęs prieš pasireiškiant gender disforijos reiškiniams: būtent, depresija, nerimo sutrikimas, asmenybės sutrikimas ir kt. (suomės R. Kaltiala, didžiulis amerikietės T. A. Becera – Qulqui su tyrėjų grupe tyrimas).
Šie kentėjimai būna pradėję varginti vaiką ar jauną paauglį dar prieš tai, kada tas jaunas žmogus atranda socialiniuose tinkluose panašiai besijaučiančių bendraminčių grupę. Ir ten tiems ieškantiems tapatybės, tiems, kurie jaučiasi nelabai gerai, yra pasakoma: tau negerai, tu liūdnas, tu liūdna, tu nepasitiki savim truputėlį, tu nemanai, kad tu esi vykusi mergina, gražuolė, o tu nesi kietas vyras, abejoji savimi – tai tu transgender, sveikiname, hello, welcome! Dabar jaunimas iš tiesų kartais angliškai kalba geriau negu lietuviškai.
Tad po tų trijų metų jis išeina iš miegamojo ir sako: „Sveiki, aš esu ne Arūnas, bet Arūnė. Prašau mane taip vadinti. Jeigu taip manęs nevadinsi, bus blogai jums. Aš galbūt sau kažką pasidarysiu”, ar panašiai. Yra skleidžiamas mitas, kad jeigu nesutiksite su vaiko transgender idėjomis, jisai žudysis. Tai neteisingas mitas, anglų ir suomių tyrimai to nerodo. Tačiau jaunas žmogus išties kenčia. Būtent dėl to reikia dabar tėvams žinoti, kaip vaikai jaučiasi, kaip praėjo diena, kokia jų nuotaika, kaip draugavo, kaip ta draugystė pavyko, ir mažam vaikui, ir, žinoma, paaugliui.
Su paaugliu tokį ryšį išlaikyti yra sunkiau. Paauglystė yra savotiškas fenomenas, prasidėjęs Vakarų šalyse maždaug šeštame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje. Galbūt turėsim progos tai panagrinėti. Kalbant apie tai, kaip praėjo vaiko diena, reikalinga jam padėti suprasti, kad dienos sėkmė ir priklauso nuo to, kaip jam pavyko būti geru draugu ir ugdyti gebėjimą tokiu būti. Žinoma, galima įvesti ir tikėjimo matmenį..
Geriausias draugas, stipriausias, laimingiausias žmogus pasaulyje buvo Viešpats Jėzus, kuris buvo principo „nugalėk blogį gerumu“ įsikūnijimas. Tai nereiškia, kad jis buvo silpnas. Gerumas kartais tapatinamas su silpnumu, tai yra netiesa. Tad tiek apie augimą gebėjime būti draugu, kurį Donaldas DeMarco mini kaip svarbiausią atokaus pasirengimo santuokai gyvenime dalį.
Kitas amerikiečių filosofo minimas „atokaus“ pasirengimo santuokai aspektas yra gebėjimas suvaldyti savo aistras, skaistumas. Vaikinui reiškiasi tos aistros labiau kūniškai, merginai labiau „ psichologiškai“ ar emociškai. Abiems jas reikia suvaldyt, tai nėra labai lengva. Susivaldymas yra svarbus, kadangi arba mes aistras valdome, arba jos mus valdo. Tad geriau, mums jas valdyti, kad pasinaudot ta puikia, gražia aistros energija ir, kaip sakant, savo laivą kreipti taip, kad taistros mus neštų gėrio ir laimės kryptim, o ne atvirkščiai. Tad čia antroji dimensija pasirengimo santuokai dimensija.
Trečioji dimensija yra tarsi labai buitiška. DeMarco rašo, kad jaunam vyrui reikia pasakyti: jeigu tu nori pradėti meilės istoriją, tai pasižiūrėk ar po dviejų – trijų metų galėsi tą merginą vest. Kokia tokio griežto reikalavimo prasmė? Iš tiesų po dviejų ar trijų metų romantiškoj emocija ima po truputį blėsti. Tada jau reikia, kaip kalbėjome, moralinės pastangos, tam tikro moralinio žygdarbio, kad išsaugoti meilę. Labai jaunas žmogus dažniausiai dažniausiai dar neturi tos etinės galios, kaip sako psichoanalitikas Erikas Eriksonas, neturi etinės galios išlaikyti pažadą, išlikti ištikimas savo pažadams. Todėl jaunų žmonių meilės istorijos yra trumpos. Ir ypatingai trumpos, jeigu jie pradeda intymius santykius. Gimsta skausminga dinamika: nesaugumas, kai tu save atidavei, tačiau nežinai, kas iš to bus.
Eriksonas kalba apie paauglius, tačiau ir „jauni suaugę“, dvidešimtmečiai mūsų dienomis retai kada planuoja santuoką po dviejų – trijų metų. Tam reikės, paprastai sakant, pinigų, o, kaip rašo amerikiečių sociologas Markas Regnerus knygoje „Pigus seksas“, gyvenimas dabar paprastesnis. Anksčiau tam, kad vyras, vartojant amerikietiškus išsireiškimus, „gautų seksą“, reikėdavo padirbėti: „grėsė“ nėštumo galimybė, o tai reiškė, kad reikės merginą vesti.
Reiks „trobos“, uždarbio, neturėsi trobos, neturėsi ir žmonos. Tai buvo senais paprastais laikais, dabar „seksui gauti“ tai nereikalinga. Šiuo metu maždaug iki 30 metų amžiaus žmonės gyvena, kaip yra galvojama, laisvai. Aišku, kyla klausimas, kas yra tokia laisvė, ar ji teikia laimę. Norint išlaikyti meilę, reikalinga pasirūpinti, taip sakant, tokiu paprastu dalyku, kur mes gyvensime, kur mes tą meilę auginsime. Santuoka turėtų būti meilės viršūnė, jos karūnavimas. Kaip ir „pabaiga“, tačiau ir pradžia – panašiai kaip kalbame apie gyvenimą po mirties. Rytų bažnyčiose sutuoktiniams, beje, uždedamos kankinių karūnos. Šventas Augustinas rašė, kad gyvenimas amžinybėje bus kaip nauja pradžia, kaip naujo rūbo užsivilkimas, laimingiausios meilės tolesnis išgyvenimas ir augimas, nes Dievo gerumas yra neišsemiamas.
Panašiai ir santuoka yra pradžia. Draugystės, sužydėjimo, ir tolesnio augimo meilėje: iš tiesų,
tiesų gyvenimo pabaigoje turėtumėm tapti laimingesni ir šviesesni, džiaugsmingesni negu buvome jauni, šokinėdami dėl savo psichofizinio entuziazmo, dėl jaunystės, dėl jaunų kaulų, sąnarių ir smegenų. Šie dalykai daro mus laimingais tiesiog dėl to, kad Dievas mums juos dovanoja, tačiau šią jaunystės dvasią, kaip rašė Stasys Šalkauskis, reikalinga paversti dvasios jaunyste. Tokia psichofizinio entuziazmo transformacija į dvasinį yra galima: senatvė gali nebūti depresijos, nerimo ir prislėgtumo amžius. Ir ši dinamika, šis augimas ypatingai galimas prasidedant santuokai. Tačiau nesutvarkius gyvenimo „buities“, apvainikuoti meilę santuoka gali būti sudėtinga, tad DeMarco patarimas yra labai praktiškas. Beje, ir Viktoras Franklis yra pastebėjęs, kad dažnai jei po dviejų ar trijų metų meilė nenuveda į santuoką, žmonės išsiskiria.
Ketvirtoji Donaldo DeMarco minima sėkmingo pasirengimo santuokai dimensija yra, žinoma, tikėjimas. Santuoką sudaro trys: vyras, žmona ir Kristus – kaip jau tokio pavadinimo knygoje rašė ir žymusis amerikiečių vyskupas Fultonas Sheenas. Visi geri dalykai gyvenime pasiekiami sekant Kristumi. Apie šį Imitatio Christi rašė Šiaurės Renesanso liūtas Tomas Kempietis – stiprus veikalas, reikia drąsos jį skaityti.
Tačiau būtent Kristaus sekimas yra gebėjimo būti draugu sąlyga. „Ką darytų Jėzus?“ – tokį klausimą idealistiškasis amerikiečių jaunimas užsirašo ant apyrankių. What would Jesus do? Ką Jėzus darytų? Tai atsakymas į kiekvieną klausimą, kiekvienoj situacijoje, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Tai, žinoma, dvasinio gyvenimo gilinimas, augimas, kuris didina jūsų sūnelio ar dukrelės galimybes būti laimingais šioje iš tiesų puikioje, tačiau taip pat ir sudėtingoje žmogiškos realybės srityje, meilės srityje.
Tad tiek šiandieną. Kitą kartą nagrinėsime tokį paprastą ir sudėtingą klausimą, kaip susirasti gerą žmoną ir gerą vyrą. Tad Sudie, iki kito karto.
