Gerbiamai Seimo narei nepatiko Švietimo ministerijos užsakytų VDU profesorės paskaitų turinys. Gerbiama politologė klausia, kur mūsų tolerancijos antidemokratijai ribos. O štai vieno iš Briuselio kvartalų didžiai gerbiamas meras uždraudžia vakar ir šiandien vykstančią nacionalinio konservatizmo konferenciją ir siunčia policiją jai sustabdyti. Nuo liežuvio iki kumščio trumpas atstumas.
Kad Seimo narė nesupranta akademinės laisvės principų ir, apverčia autonomijos sąvoką aukštyn kojom, siūlydama universitetams naudoti ją aiškinant savo dėstytojams, ką jie turi kalbėti per paskaitas, nieko nuostabaus. Seime atstovaujami ir patys keisčiausi visuomenės sluoksniai. Tokia yra demokratija – vienaip ar kitaip dėmėtų ir vienaip ar kitaip įdomių valdžia.
Kas be (nuo)dėmės meskit akmenį?! Labai gerai, kad akademinės laisvės principus šioje istorijoje puikiai suprato ir apgynė Vytauto Didžiojo Universitetas. Seimo narė mini savo apsilankymą Norvegijoje. Bet tikriausiai nežino, kad vos prieš kelis mėnesius dėl akademinės laisvės pažeidimų atsistatydino didžiausio Norvegijos universiteto rektorė.
Tokia yra demokratija – vienaip ar kitaip dėmėtų ir vienaip ar kitaip įdomių valdžia.
Daug keblesnis yra politologės atvejis. Čia taikinyje – labiausiai žinomas Lietuvos meras. Sakoma, kad autokratai ateina į valdžią ir demokratiniu keliu. Bet kas yra tie autokratai?
Sąrašas žinomas ir dažnai pridedamas. Tačiau čia ne tik politologė, bet ir nemaža dalis Vakarų pasaulio painioja administracinio aparato ir viešosios demokratinės erdvės veikimą. Dažnai linksniuojami „autokratai“ (Turkijoje, Indijoje, Vengrijoje), demokratiškai išrinkti kelių procentų skirtumu, suplakami su akivaizdžiais tironais (Rusijoje ir Baltarusijoje), už kurios „balsuoja“ aštuoniasdešimt ar vos ne šimtas procentų „rinkėjų“. Nors yra daug žmonių, kuriam šitas meras labai nepatinka, ir ko gero net daugiau žmonių, kurie gėrisi jo autokratišku ir „efektyviu“ privačios firmos stiliaus administravimu, dauguma miestiečių jį išrinko demokratiniu būdu. Tai reikia gerbti.
nemaža dalis Vakarų pasaulio painioja administracinio aparato ir viešosios demokratinės erdvės veikimą.
Iš tiesų būtų gerai, kad mūsų pilietinė kultūra turėtų aukštesnius moralinius standartus ir visuomenės nuomonė darytų didesnį spaudimą politikų sąžinei. Bet jokiu būdu negalima apeiti žmogaus sąžinės, net jeigu ji „švari, nes nenaudojama“. Yra demokratinės formos, kurios leidžia patikrinti politinį pasitikėjimą. Yra teisinė sistema. Tegul visa tai veikia. Remkime Ukrainą, nepirkime jokios su Rusija bendradarbiaujančio verslo produkcijos, bet neleiskime, kad neapykanta Rusijos agresijai ir jos kolaborantams augintų mumyse „putinuką“.
O „putinukas“ gali pasirodyti net pačiame Europos Sąjungos centre. Vakar Nacionalinio konservatizmo konferenciją policijos pagalba lauk išgrūsti nusprendė vietinis meras. Tiesa, konferencijoje dalyvauja Brexit partijos lyderis Nigelis Farage‘as (jo kalbos metu policija apsupo viešbutį). Šiandien joje turėtų pasisakyti Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.
Organizacijos lyderis yra konservatizmo raidą Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje tyrinėjantis ir šiuo metu Izraelyje gyvenantis mokslininkas Yoram Hazony. Paskutinė jo knyga „Conservatism: A Rediscovery“ (2022) pateikia solidžią konservatizmo raidos anglakalbiame pasaulyje apžvalgą ir analizę. Lietuvoje neseniai pasirodė į lietuvių kalbą versta kita (mano nuomone, gerokai silpnesnė) jo knyga „Nacionalizmo dorybė“ (originalus leidimas 2018).
Prieš kelias valandas Yoram Hazony savo X paskyroje parašė, kad Belgijos teismas atšaukė draudimą toliau tęsti konferenciją. Pateikti skundą padėjo Laisvės Gynimo Aljanso ADF (Alliance Defending Freedom) teisininkai.
Šitas „putinukas“ įveiktas.
