– Aš – paviečio dievas! – pasakė garsiai Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas, naujai atvažiavęs į Naupilę viršininkas, susirinkusiems save pasirodyt činovninkams. Pasakė, apsisuko ir išėjo.
Nusistebėjo činovninkai išvydę tokį keistą ir netikėtą viršininko pasirodymą. Tas nusistebėjimas greit perėjo į nusiminimą. Buvo ko nusimint. Ką reiškia tie žodžiai: „Paviečio dievas“? Koks jis bus Dievas: ar visa matantis, ar visa imantis? Kaip elgtis patiems su tokiu viršininku?
Čia viena iš geriausiai pažįstamų Vinco Kudirkos satyrų. Puikiai žinome, kokia baisi buvo caro valdžia, kuri mus girdė ir nugirdė. Gerai, kad caro nėra. Tačiau kyla pagrįstas klausimas – o kuo geresnė ši dabartinė, kuri nori (sakote nenori?), kad mūsų mokyklinukai legaliai gertų? Štai čia ir išdygsta prieš akis 1895-aisiais metais Vinco Kudirkos parašyti „Viršininkai“. Kudirka turėjo iš ko semtis prototipų, situacijų, siužetų, ir taip kūrė nepamirštamus caro valdininkų – Kruglodurovo, Rylosujevo, Izvergovičiaus, Vziatkovičiaus personažus, prilygstančius gogoliškiems ar net pranokstančius juos. Turime ir mes. Krūvos vyriausybinių pogodų nenastjevnų ar europarlametarinių tyčerių, o gal net labiau – gangsterių.
Ir aš pradžioje galvojau, ar šie (kur prie vairo) viską matys? Taip, mato. Bet iš godulio tarnauti Baalo dievui (turinčiam daug veidų ir rūbų – kad ir alko verslo dievaičiams) panašu – tik tam, kad imtų.
Čia dar vienas labai taiklus Kudirkos „Viršininkų“ etiudas.
– Kiek tamista imi algos?
– 180 rublių, pons viršininke, – atsakė Pstrumskis, supratęs klausimo siekį, ir kad viršininkas neturėtų laiko duot kokį nesmagesnį klausimą, skubino toliau: – Teisybė, iš tos algos neišgyventum, tik moki su žmonėmis gražiai apsieit… tai ir pačiam ištenka, ir vyriausybės neužmiršti…
Viršininkas dirstelėjo į jį tokiom akim, lyg būtų klausęs: „Na na, sakyk, kaip tai vyriausybės neužmiršti“, ir atsiminė Matvejevo pamokinimą.
– Dėl to gi, pons viršininke, mes, galėdami išgyvent be algos, nenorime iš jos be reikalo nė naudotis ir tą algą grynai atiduodame savo viršininkui – tokia jau pas mus „įvesta tvarka“.
– Gera tvarka, – manė sau Kruglodurovas.
– Pons viršininke! – tarė Pstrumskis, pripildamas vyšninės, – štai ir vaitas sutinka pridėt prie to savo algą.
Vaitas, pašauktas iš kuknios ir pirmiau Pstrumskio pamokintas, prisiartino prie viršininko, pabučiavo jam ranką ir tarė lietuviškai:
– Taigi, pons viršininke, priimkite nuo pono Pstrumskio ir mano algą.
Pstrumskis tuoj išvertė maskoliškai vaito žodžius ir mirktelėjo, kad jis vėl eitų sau į kuknią.
Viršininkui, jau įkaitusiam, labai patiko vaito auka ir nusižeminimas prieš vyriausybę.
– Koki čia geri žmonės! Kaip jie supranta ir gerbia vyriausybę! – tarė beveik susigraudinęs. – Koki čia geri papročiai! – manė sau, atmindamas Žydpilės burmistrą ir Pstrumskį.
– Taip, pons viršininke, žmonės čia labai geri, visus vyriausybės įsakymus išpildo nesipriešindami, ypač su mokesčiais – rodos, nė nesunku jiems mokėt. Tiktai, pons viršininke, yra mūs valsčiuje keletas tokių, kurie „buntavoja“ žmones.
Pstrumskis kalbėjo apie keletą ūkininkų, supratusių neteisius raštininko kelius ir garsiai apie tai kalbančių. Norėjo užsiundyt juos viršininku, idant jų skundai nebūtų kada nors išklausyti. Viršininkas iš savo pusės, žinodamas, kad jam pačiam įsakyta prižiūrėt kokius ten „litvomanus“, kurie „buntavoja“ žmones, ir manydamas, kad Pstrumskis apie tokius pat kalba, pasakė rimtai:
– A, tai litvomanai! O! Jie maištdariai, maištdariai! Tik mes juos apmalšinsime!
Pstrumskiui sumaišymas neapkenčiamų jo žmogystų su neapkenčiamais paties viršininko litvomanais buvo labai paranku, ir dėl to jisai atsitikusio qui pro quo visai nesistengė nė atitaisyt.
Dabar laukia narkotikų eilė. O vis nerimstančiai sielai raminti jų reikės vis daugiau ir daugiau. Manau, kad Seimui ir Vyriausybei, kaip ir su alkoholio promocija nereikėtų „cackintis“, kad sriūbaut (kaip Žemaitės „Marčioje“) moksleivis galėtų ne kažkokį ten lengvą, o iš karto kad ir 50+ laipsnių turinčią trauktinytę. Visgi, koks džiaugsmas – baigiasi pamokos, begrįždamas namo, prieš namų darbų ruošą vienuoliktokas (18+) galės „išmesti burnelę“. Tiesiog džiaugiasi siela.
Viena ranka sudarai sąlygas ir taip skatini gerti, o kita ranka paskui stačiai nutręši valstybės biudžetą pirkdamas ir kabindamas mažai tepadedančius „gesintuvus“.
Šlykščios ir veidmainiškos tos kalbos apie prevencines programas. Viena ranka sudarai sąlygas ir taip skatini gerti, o kita ranka paskui stačiai nutręši valstybės biudžetą pirkdamas ir kabindamas mažai tepadedančius „gesintuvus“.
Sykį jau pasirinkta tokia kryptis, manau, Vyriausybei ir Seimui su narkotikais irgi reikia eiti tvirtai ir iki galo. Ką ten lengvi narkotikai. Bobutėms. Su lengvu toli nevažiuosi. O va veržliems ir perspektyviems – reikia kažko rimtesnio. Ir iš karto. Kad įstatymų nereikėtų dažnai taisyti, derėtų mostelėti iš peties ir… pradėti nuo iš esmės gerokai drūtesnio.
Gyvenimas mažytis – neverta tad varžytis. Svarbu, kad produktai būtų kokybiški ir švarūs. Juk nusipelnome ekologiškos ir švarios prekės. Lygiai kaip turime teisę į žalią gamtą. Sakote perlekiu? Ne, nes kokybinio skirtumo tarp lengvo ir stipraus nėra. Skirtumas tik raiškos intensyvume.
Kuo dar pasižymės ši valdžia? „Nauja šluota naujai šluoja“. Belieka konstatuoti, kad tai, kas vieniems staiga atrodo bjauriomis senomis šiukšlėmis, kitiems tai kruopščiai saugotinos vertybės, kurių puoselėjimui sutelkiamos visos pastangos, o gal tiesiog atsisakoma pripažinti, kad peržengus galutinę ribą vis didėjančiu greičiu riedėsime nuo kalno žemyn.
„Nepramušus dugno“ galima taip ir neatsipeikėti, tik kaina jau bus sumokėta… Ir mokėsime ją visi iki vieno.
