Karlas Marksas perfrazavo Georgo Hegelio mintį: „Didieji pasaulio istorijos įvykiai nutinka du kartus. Pirmą kartą, kaip tragedija, antrą – kaip farsas“. Šiuos žodžius dabar reikia pritaikyti liberalizmui. Friedrichas von Hayekas savo knygoje „Kelias į vergovę“ rašė, kad liberalų didesnės laisvės siekis netikėtai peraugo į socializmą, ir tapo keliu į moderniąją vergovę. Tai tragedija.
Dabar mes susiduriame su naujais dideliais liberalų laisvės pažadais, kurie virsta karnavalu. Nelieka įprastinių hierarchinių santykių, suklesti komiški keiksmai ir skandalai. Jaunų žmonių gyvenimas pasidarė svarbesnis už vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą. Sapnas nustojo būti įprasto gyvenimo priešingybe ir vis labiau nelieka skirtumo tarp melo ir tiesos. Neaišku, kas laukia anksčiau turėtų gyvenimo ir mirties, proto ir beprotybės perskyrų. Atrodo, kad pasaulis nebeturi rimtumo, paskendo internetiniuose plepaluose ir tapo laisvas iki pamišimo.
Politika neįsivaizduojama be savų ir svetimų skyrimo. Svetimą galima apibūdinti skirtingais žodžiais. Galima sakyti, kad jis yra kitaip mąstantis ir jaučiantis, arba galima jį pavadinti homofobu. Atsiradus „homofobo“ terminui, kažkas būtinai tampa mažesnis negu eilinis nuodėmingas žmogus. Homofobas nėra lygiavertis diskusijos dalyvis. Jis privalo būti sutraiškytas. Homofobais savo oponentus apibūdinantys liberalai netikėtai pavirsta antžmogiais.
Katalikai šiandien turi pavydėti arkliui, katinui ir vabalams, nes jų liberalai nevadina homofobais. Katalikai nėra šventieji, tačiau dabar jie vaizduojami kaip vieninteliai pragaro gyventojai. Tuščias lengvabūdiškumas, nesutapimas su savimi ir vulgarus bohemiškas individualizmas tapo aukščiausiu gėriu. Tai stebina, nes pagal liberalus negali būti aukščiausio gėrio.
Partnerystės įstatymo svarstymai rodo gilėjančią politinio liberalizmo krizę. Kaip šį dalyką įrodyti? Pirma, reikia išsiaiškinti, kas yra politinis liberalizmas. Antra, reikia įrodyti, jog partnerystės įstatymas prieštarauja politiniam liberalizmui. Susiduriame su paradoksu. Katalikų Bažnyčia šiandien yra didesnė politinio liberalizmo gynėja, negu liberalios politinės partijos. Tačiau pradėti norisi nuo katalikų kritikos. Jie patys nemažai prisidėjo prie eksperimentų su šeima skatinimo. Nesiekdami šventumo, jie dažnai tik postringauja apie šeimos vertybes. Liberalai gali pagalvoti, kad jiems nerūpi santuokos pakėlimas į sakramento garbę.
Katalikų Bažnyčia šiandien yra didesnė politinio liberalizmo gynėja, negu liberalios politinės partijos.
Politinis liberalizmas skiriasi nuo moralinio, kultūrinio, ekonominio ir kito liberalizmo. Tai visai visuomenei, o ne tik jos daliai skirtas liberalizmas. Politinis liberalizmas pagrįstas įsitikinimu, kad valstybės pagrindu negali būti jokia moralinė, religinė ir filosofinė doktrina, nes nei vienai iš jų negali pritarti visi laisvi ir lygūs piliečiai.
Politinis liberalizmas grindžiamas politinio teisingumo koncepcija, kuriai turi pritarti skirtingų moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų piliečiai. Šios koncepcijos geriau būtų nevadinti liberalizmu, nes šis žodis asocijuojasi su viena iš doktrinų, tačiau šį terminą galima palikti iš pagarbos jos kūrėjams.
Politinį liberalizmą privalo pripažinti ir neliberalių įsitikinimų žmonės, nes leidžia laisvai gyventi pagal savo įsitikinimus. Katalikai turi pripažinti politinio liberalizmo principus, nes jie nėra nukreipti prieš katalikybę. Politinis liberalizmas yra paradoksalus dalykas – jį turi pripažinti ir liberalizmo kritikai. To nedarydami, pradėtume gyventi liberalios diktatūros sąlygomis.
Kaip partnerystės įstatymas prieštarauja politiniam liberalizmui? Palyginkime katalikų šeimos ir partnerystės „šeimos“ sampratas. Katalikų šeima funkcionuoja laikydamasi Bažnyčios autoritetu. „Partnerystės šeima“ atsiranda kaip liberalios valstybės kūrinys. Šiandien išpopuliarėjęs „tradicinės šeimos“ terminas sukuria klaidingą įspūdį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina katalikišką šeimos sampratą. Tai tik panašumas, o ne tapatumas. Kanonų teisės kodekse sakoma, kad „…krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu sustiprinami ir tarsi pašventinami“. Nieko panašaus nerasime Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Dabartinė Lietuvos valstybė yra neutrali ne tik Bažnyčios, bet ir krikščioniškos šeimos atžvilgiu. Jeigu katalikai reikalautų valstybę įtvirtinti jų šeimos sampratą – kiltų skandalas. Kai dabar tai daro liberalai, skamba žiniasklaidos pagyrimai ir aplodismentai. Katalikai susitaikė su juridiniu prilyginimu profsąjungai ir filatelistų klubui. Tą patį dabar turi padaryti jų idėjiniai oponentai. Tačiau jie elgiasi priešingai, ir šeimos sampratą padarė priklausomą nuo rinkimų rezultatų ar konstitucinio teismo teisėjų sugebėjimo prisitaikyti prie politinės konjunktūros. Liberalai stumia į naują cuius regio eius religio epochą. Lenkija, Vengrija ir Žemaitija gali likti katalikiškos, o Varšuva, Budapeštas ir Vilnius– privalo būti liberalūs.
Katalikai išmoko (nors sunkiai ir ne iškarto) gyventi liberalioje demokratijoje. Jie šiandien supranta, kad visuomenė nenori gyventi pagal jų į sakramento lygį pakylėtą santuokos ir šeimos sampratą. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, tačiau tai nėra palankumo Katalikų Bažnyčiai ženklas. Valstybė turi savo grynai politinį interesą saugoti šeimą. Be vyro ir moters šeimos ji išnyktų dėl demografinėmis vadinamų priežasčių.
Valstybei reikia piliečių, ir kol kas nėra kito jų atsiradimo būdo, kaip vyro ir moters sąjunga.
Valstybei reikia piliečių, ir kol kas nėra kito jų atsiradimo būdo, kaip vyro ir moters sąjunga. Homoseksualumas nėra atskirtas nuo kilniausių žmogiškojo bendrumo jausmų, tačiau nepajėgus užtikrinti giminės išlikimo. Tai neišvengiamas patrauklumo kitai lyčiai nebuvimo aspektas. Dramatiškas iš prigimties, o ne dėl kokio nors netinkamo „socialinės lyties“ sukonstravimo.
Partnerystės įstatymas yra iššūkis Katalikų Bažnyčios ir valstybės partnerystei. Katalikų Bažnyčia nereikalauja, kad pagal politinio liberalizmo principus gyvenanti valstybė įtvirtintų jų santuokos ir šeimos sampratą. Homoseksualai savo šeimos sampratą nori įtvirtinti su liberalios valstybės pagalba.
Anksčiau liberalai reikalavo kuo mažiau valstybės, dabar jie netikėtai net santuokos, šeimos ir erotikos reikalus nori formuotisu valstybės pagalba. Tarpukario Lietuvos Respublikos konstitucijose buvo skelbiamas reikalavimas vadinamuosius jungtuvių aktus daryti pas dvasininkus. Tai neabejotinai prieštarauja politiniam liberalizmui.
LGBT kaip pilietinė religija be dievo nori būti aukščiau katalikų religijos su Dievu.
Dabar turime nauja nelygybę. LGBT kaip pilietinė religija be dievo nori būti aukščiau katalikų religijos su Dievu. Jeigu pripažintume, kad LGBT ir katalikybė yra tikėjimai, jie turi būti traktuojami lygiai. Katalikai negali primesti savo gyvenimo būdo, tačiau jie turi teisę tikėtis teisingumo.
Ilgą laiką katalikai galėjo būti ramūs dėl konstitucinės šeimos sampratos, nes ji buvo krikščioniškos šeimos pamėgdžiojimas. Tačiau paskutinius kelis dešimtmečius į šeimos sampratą buvo pradėti įtraukti nekrikščioniški elementai. Prasidėjo konstitucinių eksperimentų laikai. Galutinai paaiškėjo, kad tarp katalikiškos ir perdirbtos valstybinės šeimos sampratos yra praraja.
Jean Jacques Rousseau savo Visuomenės sutartyje pasakoja apie Japonijos fokusininką, kuris sukapojo vaiką į gabalus, išmetė juos į orą – ir vaikas krito ant žemės vėl gyvas. Panašiai elgiasi mūsų teisininkai ir politikai, tačiau katalikų šis fokusas neįtikina. Jų nuomone, sukapota į gabalus krikščioniška šeimos samprata nepasiduoda surenkama į vieną kūną.
Katalikų Bažnyčia šiuo metu nėra valstybės dalis, bet funkcionuoja kaip visuomeninė organizacija. Katalikai paklūsta liberalios demokratinės visuomenės tvarkai. Dabartiniame Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „…homoseksualūs santykiai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“, ir iškart po to priduriama, kad su homoseksualais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta ir taktiškai. Jeigu ką nors užgauna šis požiūris, iškart reikia pridurti, kad jo neturi pripažinti visi piliečiai. Katalikų doktrina negali būti pripažinta visų, ir todėl yra atskirta nuo valstybės.
Politiniam liberalizmui iššūkį šiandien meta ne katalikai, o save liberalais vadinantys žmonės. Net neturėdami nieko panašaus į Katalikų Bažnyčią,jie reikalauja valstybinio savo tikėjimo įtvirtinimo. Tarp Katalikų Bažnyčios ir partnerystės įstatymo šalininkų atsirado nesutarimas, kurį pašalinti galima tik perėjus prie abiejų pusių funkcionavimovisuomenės lygmeniu. Nei viena iš jų negali būti palaikoma valstybės. Abi pusės turi savo gėrio sampratas, negalinčias tapti visos visuomenės gyvenimo pagrindu.
Nesutarimo situacijoje valstybė privalo ieškoti neutralaus ratio. Tačiau elgiamasi priešingai. Liberalai valstybę pradeda naudoti savo doktrinai įtvirtinti. Homoseksualai gali gyventi jiems patinkantį gyvenimą, tačiau nežinia kodėl juos suvalstybino. Jie turi daug ką pasakyti apie save, tačiau valstybė yra pusiau kurčias klausytojas.
Liberalai pagrįstai šalina homoseksualų diskriminaciją, tačiau netikėtai pradėjo norėti daugiau, negu reikia asmens laisvei. Jie remdamiesi valstybe nori įtvirtinti savo gero gyvenimo sampratą. Norėdama įtvirtinti homoseksualią šeimą valstybė priversta imtis piliečių minčių ir jausmų kontrolės. Todėl neapykantos kalbos įstatymo pasirodymas šalia partnerystės įstatymo nėra atsitiktinumas. Priešingai, tai du vienas kitą papildantys įstatymai.
Kai skaitydamas apaštalo Pauliaus laiškus katalikas homoseksualumą prilygina ištvirkavimui, jį galima nubausti už Šventojo rašto citavimą. Liberali valstybė pradeda reikalauti krikščionybės tekstų peržiūrėjimo. Galima sakyti, kad ji prieš savo valią netikėtai tampa pagrindiniu teologu. Remdamasi religija be dievo, arba pilietine religija, liberali valstybė netikėtai virsta Dievo žodžio aiškintoja. Dar visai neseniai atrodė, kad Lietuva nėra pasaulėžiūrinė valstybė. Dabar viskas keičiasi. „Pažangios“ pasaulėžiūros neišpažįstantis pilietis gali atsidurti persekiojamųjų sąraše.
Katalikai neturi jokio rimto pagrindo manyti, kad Dievas juos kaip nors įpareigojo pripažinti partnerystę.
Katalikai neturi jokio rimto pagrindo manyti, kad Dievas juos kaip nors įpareigojo pripažinti partnerystę. Ją ginanti liberali ir demokratinė valstybė priversta kištis į katalikų doktrinos reikalus. Gali būti, kad prasideda naujas liberalios valstybės ir Katalikų Bažnyčios santykių etapas. Šiuo požiūriu, partnerystės įstatymas yra ne tik šeimos, bet ir liberalizmo ateities klausimas. Šis įstatymas atveria kelią naujai – moralinį liberalizmą aukščiau politinio liberalizmo iškeliančiai – tvarkai.
Liberalai nesupranta, kad vis labiau imasi to, ką galima vadinti apsišvietusia diktatūra. Niekas neabejoja būtinybe ginti homoseksualų teises, tačiau kyla abejonių, ar liberali valstybė turi teisę įtvirtinti liberalų gėrio sampratą. Pagrįstas homoseksualų teisių gynimo reikalas perauga į jų siūlomos gero gyvenimo sampratos įtvirtinimą. Jeigu anksčiau dėl požiūrio į liberalizmą klydo katalikai, tai dabar daro patys liberalai.
Liberalai nesupranta, kad vis labiau imasi to, ką galima vadinti apsišvietusia diktatūra.
Liberalizmas yra subtilus Vakarų politinės minties kūrinys, kurio subtilumo pradedama nebesuvokti. Net neliberalių įsitikinimų žmonės turi pritarti liberaliai tvarkai, nes be šito išnyktų laisva visuomenė. Dėl valstybės ir bažnyčios atskyrimo katalikai savo šeimą saugo be valstybės palaikymo. Tačiau tarp lygių laisvos visuomenės piliečių netikėtai atsirado lygesnis.
Liberali valstybė nebenori būti visiems teisinga ir pradeda tarnauti vienos ideologijos interesams. Vienintelis konflikto sprendimas – ir katalikams, ir jų oponentams atsitraukti nuo valstybės.
Liberalai virsta pasaulį per valstybę išganyti norinčiais misionieriais. Valstybės negalima naudoti religinėms misijoms, tačiau dabar ji vis intensyviau naudojama ideologinėms misijoms. Šį dalyką galima vadinti liberalizmo krize, kuri panaši į farsą, o ne tragediją. Johnas Stuartas Millis kalbėjo apie visuomenės (šį žodį reikia prabrėžti) valdžios ribas individui.
Šių dienų liberalai pradėjo nesuvokti ne tik visuomenės kišimosi į žmogaus gyvenimą, bet ir valstybės ribų. Jie nori persekioti tuos, kurie myli savo vaikus ir artimuosius, ir kurie nepagrįstai apšaukti piktais ir nužmogėjusiais homofobais. Tik suvokę šio akmeniu virtusio žodžio neadekvatumą, jo paslėptą nepakantumą kitaip mąstančiam, mes galime pradėti rimtą diskusiją.
