Santykis su nuodėme
Vis galvoju kaip čia išdėlioti mūsų santykį nuodėmės atžvilgiu. Kadangi dėliotojas yra nepatyręs teologiškai, o patyręs nuodėmę praktiškai, tai ir dėlios profaniškai. Bet kadangi šią mintį vis apmąstau jau 10 mėnesių, tai galvoju pasidalinsiu su jumis.
Pirma būsena (kaip tai man atrodo). Geriausia kai esame laisvi nuo nuodėmės. Atrodo, nuostabus jausmas. Bet kodėl taip nutinka? Gal visą gyvenimą ar kažkuriuo etapu neturime kažkokių specifinių „receptorių“ tai konkrečiai nuodėmei įvykti. Yra toks gal ir prastas juokas, kad ištikimybė – tai neturėjimas progos. Kiekviename juoke yra prasmės. Receptorius tai tarsi tokia gaudyklė, prie kurios limpa visokie geri, o netinkamai naudojant – negeri dalykai. Kaip nevertinsi – receptorių nebuvimas yra Dievo malonė.
Antra būsena. Anksčiau galvojau, kad didesnis lygis yra įveikti nuodėmę, it kokiam archangelui Mykolui, bet dabar manau, kad tai ne žmogaus galiai. Net mažiausios nuodėmės įveikimas gali būti labai komplikuotas, o gal ir neįmanomas. Jei jau turi palinkimą, tai be Dievo malonės nieko nebus. Triūsk netriūsęs. Vienintelis kelias – pasigailėjimo šauksmas Dievui. Va, tada fokusai nutinka. Tie gerieji. Einant be Dievo baisu, kad pasipuikavus ar net tyliai pasidžiaugus savo efektinga pergale, nenutiktų taip kaip šioje Švento Rašto ištraukoje:
Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau.“ Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai (Mt 12, 43-45).
Jei tokia pergalė nutinka, belieka budėti. Gal net labai sunkiai.
Jei jau turi palinkimą, tai be Dievo malonės nieko nebus. Triūsk netriūsęs.
Trečioji būsena. Pasinėrimas į nuodėmę, bet jos pripažinimas. Manau, tai tam tikra prasme yra dovana ir palaiminga būsena. Kad ir kokiame dumble esi, bet orientyrų neprarandi. Kai prašai Dievo, kad tą dyglį patrauktų, kai to prašai nuoširdžiai, bet nesigauna. Tada gali pulti į visišką beviltiškumą ir nusivylimą, bet tik to netyrajai dvasiai ir reikia.
O visgi ta Dievo vis dar nepatraukta bėda gal ne veltui? Gal tai apsauga nuo kažko dar blogesnio. Čia visai verta prisiminti šv. Pauliaus godą prašant patraukti tą dyglį (apie kurį mes galvojame kaip apie fizinį skausmą, tačiau ten gal visai ne fizinė bėda buvo). Ką atsakė Viešpats – „gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume (2 Kor 12,9)“.
Ketvirtoji būsena. Nei šis, nei tas. Darai ir nesupranti, kad blogai. Kadangi neretai yra sričių, kur mūsų sąžinė nealiarmuoja – manau neprošal koks vienas kitas poteris, kad tokių nesuprastų nuodėmių nedarytume.
Penktoji būsena. Sudėtingiausia. Praktikuoji nuodėmę, ją reklamuoji ir neigi ją esant nuodėme. Tai, ką dabar daro dalis politikų užsimoję ratifikuoti kitokias vaivorykštes, Stambulo deklaracijas, partnerystes, legalizuoti narkotikus ir alkoholį. Taip, nesuklyskime – jie sėdi pirmuosiuose bažnyčių suoluose, glėbesčiuojasi it fariziejai. Jie užsidėję kilnias ir garbingas „konservatorių“ togas.
Nėra liberalios katalikybės, yra tik paprastas, bet akiplėšiškas nuodėmės įteisinimas.
Dar liūdniau, kad ir Bažnyčioje turime debatus apie liberaliąją ir konservatyviąją katalikybę. Bet būkime sąžiningi, visa tai bjaurūs pramanai, kuomet prarandame orientyrus ir tai, kas balta ir juoda, plakame į vieną pilkumą. Nėra liberalios katalikybės, yra tik paprastas, bet akiplėšiškas nuodėmės įteisinimas. Liūdna matyti, kaip šios idėjos klesti kai kuriose katalikiškos žiniasklaidos priemonėse bei Vilniaus universiteto kapelionate.
Tarsi triptikas: nuodėmės išpažinimas ir pripažinimas, ryžtas keistis ir žmogaus nuoširdi goda.
Pabaigai kaip tas, kuris vis lipa į tas pačias bėdas, it koks užkietėjęs latras, noriu paporinti apie visiems gerai žinomus žingsnius. Dar kartą labai džiaugiuosi už tuos, kurie laisvi nuo nuodėmės. Arba kuriems pavyko pergalingai jas įveikti. Nors manau, kad visi kovojame savo kovą. Ir kovą kovoti labai gerai.
Beje, pasikartojanti nuodėmė ir negalėjimas jai atsispirti yra tarsi priklausomybė, kurią įveikti reikia ir išminties, ir metodikų, ir ilgo kelio. Vėlgi manau, kad be Dievo mes nieko negalime.
Tad paprastai pasaulietiškai dėliojant – nuodėmės pripažinimas labai svarbus, gal net svarbiausias momentas, tačiau ryžtas pasitaisyti – taip pat turi būti.
Visgi Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, kad svarbiausias yra gailestis. Gailestį sužadinti, toli gražu, ne visada lengva. O kartais taip smagiai norisi pasakyti – taip, darau nuodėmę, ir ką? Arba taip, darau, darau, bet ką dabar padarysi – toks jau esu.
Pripažinimas ar išpažinimas yra, bet judesio nėra, kaip kad sankabos diskams nudilus: kiek begazuosi – mašina nejudės. Va, čia gailestis ir yra tas kuras ir sankaba vienu metu. Gailesčiui turbūt neretai, jei ne visada, reikia Dievo malonės. Šitoje vietoje turbūt galime būti ramūs – jei Dievo paprašysime malonės jausti gailestį – tikrai duos. Laiko prasme – nežinome kada. Gal prieš mirtį. Bet ir tai bus taip, kaip Dievas numatė. Nes jis yra tas, kuris viską numato.
Įteisinant nuodėmę kartais labai inkščiame. Paskaitykite (nors tikiu, jau skaitėte) Linos Vėželienės labai sėkmingą knygą apie 7 didžiąsias nuodėmes psichologo kabinete. Labai gražiai sudėlioja visus taškus „ant tų inkštimų“ (bent jau ant mano – labai gerai dėlioja). Geriau neinkšdami išpažinkime.
Visai pabaigai – kas bebūtų, nenuleiskime rankų – paveskime Dievui, o jau jis prašančiam niekada neatsakys. Tiesa, pasikliaukime ir Jo Planu. Juk jis yra tas, kuris numato.
