Lietuvoje įkurta krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, į ją susibūrė nemažai bent krikščionių tarpe žinomų žmonių, inteligentijos ir verslo atstovų. Deklaruojama, kad sąjunga sieks sutelkti krikščionis darbuotojus į vieną juos atstovaujančią organizaciją, kuri gintų jų sąžinės, įsitikinimų ir saviraiškos laisvę ir saugotų nuo visų diskriminacijos formų darbe, taip pat ugdyti pagarbos ir pasitikėjimo santykį darbo vietoje, propaguoti pagarbą žmogaus orumui, puoselėti krikščioniškas dorybes bei skleisti Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą.
Apie tai, kodėl reikalinga tokia profsąjunga, „Pro Patria” kalbino VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tarybos pirmininku, o taip pat ir naujosios profesinės sąjungos tarybos nariu prof. Alvydu Jokubaičiu.
– Lietuvoje įkurta krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, jūs esate jos tarybos narys. Paprastai į profesines sąjungas telkiamasi pagal profesines sritis. Kodėl pasirinktas pasaulėžiūrinis pagrindas? Kam reikia tokios sąjungos?
Katalikai puolami pasaulėžiūros pagrindu. Visai neseniai, 2021 metų birželio 30 – liepos 2 d., Paryžiuje buvo susirinkęs The Generation Equality Forum ir priėmė penkmečio planą, kurio finansinis aprūpinimas 40 milijardų dolerių. Šalia tikrai prasmingų kovos su nelygybe dalykų, dalis pinigų skirta Katalikų Katekizmo nuostatoms prieštaraujantiems sumanymams.
Pradėdamas renginį, JT generalinis sekretorius António Guterres atvirai pripažino, kad vyksta ideologinis karas, kuriame reikia nugalėti konservatorius. Meksikos prezidentas pridūrė, kad šioje kovoje reikia taikyti Prancūzijos revoliucijos metodus.
Lietuvoje pamažu baigiasi politinio liberalizmo principais grįsti valstybės ir Bažnyčios santykiai. Buvo geras trijų dešimtmečių valstybės neutralumo laikas.
Dabar valstybė darosi šališka ideologijai. Šventas Raštas nėra meno kūrinys. Ten, tarkime, aiškiai pasakyta: „Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą“ (Rom 1, 26-27). Vien dėl Naujojo Testamento žodžio „ištvirkavimas“ galima netekti darbo.
– Krikščionys Vakaruose, o ir Lietuvoje vis dažniau kalba apie kristianofobiją – krikščionių baimę. Kas tai yra ir kuo tai atsigręžia prieš pačius krikščionis šiuolaikinėje visuomenėje?
Kažkas iš pradžių sugalvojo visiškai neadekvatų „homofobo” terminą. Dabar Lietuvoje labai dažna istorija, kai vaikas grįžta namo ir jį mylintiems bei jo mylimiems tėvams kategoriškai pareiškia „jūs dėl savo požiūrio į LGBT esate homofobai”.
Atkreipkite dėmesį, vaikas nekalba apie pažiūrų skirtumą. Jis su savo tėvais kalba kaip su priešais. Reaguodami į tai, religingi žmonės sugalvojo tokį pat nevykusį „kristianofobijos” terminą. Jie tapo panašūs į mažus vaikus. Vienu ir kitu atveju prasmingiau kalbėti apie persekiojimą. Homoseksualas gali būti krikščionis, ir niekas jo negali persekioti dėl prigimties. Panašiai katalikas negali būti persekiojamas dėl požiūrio į homoseksualų santuoką.
– Profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Globys rašė, kad persekiojimą dėl pažiūrų daugiausiai patiria gydytojų, mokytojų, dėstytojų profesijų atstovai. Profsąjungos taryboje taip pat daug akademinio pasaulio žmonių, koks esate ir jūs. Ar sutinkate, kad universitetas plačiąja prasme yra tapęs vieta, kur žmonės patiria diskriminaciją už savo pažiūras? Ar yra pavyzdžių?
Paskutinį dešimtmetį esu patyręs nemalonų persekiojimą ir todėl nenorėčiau apie tai kalbėti.
– Jeigu persekiojimas už pažiūras egzistuoja, tai besiburiantys į tokią sąjungą rizikuoja papildomai jį užsitraukti. Rizikuojate ir pats? Kaip galėtumėte padrąsinti žmones jungtis į kuriamą profesinę sąjungą? Kaip ji galės ginti žmogų, pajutusį pavojų darbe dėl savo krikščioniškos pasaulėžiūros?
Jeigu stojimas į profsąjungą laisva ir nepriklausoma vadinamoje Lietuvoje politiškai rizikingas – valstybė pasmerkta žlugti. Mūsų profsąjungai tinka Liverpulio futbolo klubo šūkis ir dar gražesnė daina You’ll Never Walk Alone. Tu niekada nevaikščiosi vienas. Tai bet kurio žmogaus dvasią kelianti daina. Paklausykite. Ši daina gali būti profsąjungos himnas.
– Leiskite paprovokuoti. Garsus JAV katalikas profesorius Robertas George`as prieš keletą metų sakė, kad krikščionims ateina Didysis Penktadienis, t.y. kad jie turės vėl kentėti už savo tikėjimą. Ar neturi geri krikščionys tiesiog iškęsti persekiojimus, atsukti kitą žandą, kaip darė Romos imperijos laikais, o ne kovoti už teisingą visuomenės tvarką? Tokia auka ir kančia juk prasminga ir garbinga, ir yra tokio požiūrio šalininkų.
Krikščionybė yra apolitiška religija. Naujajame Testamente mažiausiai kalbama apie politiką. Krikščionis turi mylėti artimą. Ne tolimą, kuris abstraktus globalizacijos homo, bet artimą, kuris sėdi šalia darbo kabinete, kaimynas ir tautietis. Kartais tikrai prasminga atsukti kitą žandą.
Tačiau krikščionių bendruomenė neturi žando, nes ji bendruomenė. Krikščionys turi priešų, ir to nereikia bijoti pasakyti šiais ilgos taikos laikais. Paulius sako, „mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje” (Ef 6, 12). Atrodo, pernelyg pripratome prie kilnią pramogą teikiančios Bažnyčios ir religijos. Laikai keičiasi. Katalikai turi suvokti artėjančius naujus politinius išbandymus.
