Praėjusiais metais Lietuvos katalikai galėjo suprasti paprastą tiesą – kai jie neina į politiką, ji ateina pas juos. Krikščionybė yra apolitiška, tačiau ne taip stipriai, kaip tai įsivaizduoja Lietuvos politikai. Kristus nebuvo politikas, tačiau jo nukryžiavimas neįsivaizduojamas be jų įsikišimo.
Katalikų Bažnyčia pasižymi išskirtiniu politiniu lankstumu, nes keičiantis istorinėms aplinkybėms nesikeičia Kristaus žodžiai. Krikščionybė nėra humanitarinis mokslas. Ji pagrįsta Dievo žodžiu. Tai, kad Dievo Sūnus bendravo su politikais rodo santykio su politika neišvengiamumą.
Ar katalikybė yra politiška?
Dabartinė demokratija yra reprezentacinė, t. y. atstovauja piliečių privačius įsitikinimus ir ekonominius interesus. Katalikybė taip pat yra reprezentacinė, nes Katalikų Bažnyčia reprezentuoja Kristaus asmenį. Tai daro popiežius, kunigai, Bažnyčios hierarchai, vienuoliai ir visi tikintieji.
Katalikų Bažnyčia atstovauja Dievo asmenį, o liberalioji demokratija bando atstovauti privačius asmenis. Akivaizdu, kad Kristų atstovauti lengviau, negu nesuderinamus interesus. Nėra kito politinio Katalikų Bažnyčios pagrindo kaip Kristaus asmuo. Katalikai Dievą turi atstovauti daug rimčiau ir atsakingiau, negu atstovaujami piliečių ekonominiai interesai.
Lietuvos katalikai šiandien nebeskiria Dievo ir savo politinių, ekonominių ir kultūrinių interesų atstovavimo.
Lietuvos katalikai šiandien nebeskiria Dievo ir savo politinių, ekonominių ir kultūrinių interesų atstovavimo. Politinė demokratija kyla iš tautos arba liaudies. Katalikybė kyla iš Kristaus asmens. Jeigu liberalioji demokratija vadinama politika, tai Kristaus reprezentacija taip pat verta šio vardo. Kam Katalikų Bažnyčios biurokratija, jeigu ji nesugeba tinkamai įgyvendinti Dievo reprezentacijos uždavinio? Katalikų Bažnyčia yra Kristaus reprezentantė, o demokratija reprezentuoja demos.
Praėjusiais metais paaiškėjo, kad Lietuvoje silpnai veikia abi reprezentacijos. Katalikai turi Kristaus asmens reprezentacijos problemų, o demokratai neatstovauja tautos. Katalikai pagrįstai kritikuoja kitų religijų fundamentalistus, tačiau nemato savo apsileidimo. Liberalai vaizduoja demokratus, tačiau nemato valdžios ir piliečių atitrūkimo.
Ar įvyko lūžis?
Lietuvos valstybė iki 2021 metų buvo pagrįsta Bažnyčios ir valstybės atskirumu. Tai reiškia, kad katalikybė negalėjo būti valstybės pagrindas, ir todėl buvo patraukta į piliečių privatų gyvenimą. Valstybė vengė konflikto su Apreiškimu, ir net būdama nekrikščioniška, nebuvo antikrikščioniška. Ji buvo atskirta nuo Dievo transcendencijos, tačiau vengė jos atviros profanacijos.
Lietuvos valstybė iki 2021 metų sakė esanti neutrali religijos atžvilgiu, ir tai užtikrino piliečių tikėjimo bei sąžinės laisvę. Viešai ji netarnavo pasaulėžiūrai, tačiau tyliai stūmė katalikybę iš viešojo gyvenimo.
Lietuvos valstybė turėjo du pasirinkimus: susitaikyti su krikščionybės įtaka kultūrai arba kovoti su ja. Krikščionys taip pat turėjo du pasirinkimus: mylėti demokratiją stipriai arba mylėti ją nuosaikiai, „su protu“, kaip sako žmonės. Bažnyčia ir politikai darė kompromisus, nuolaidžiavo vieni kitiems, ir taip palaikė liberaliąją demokratiją.
Bažnyčia ir politikai darė kompromisus, nuolaidžiavo vieni kitiems, ir taip palaikė liberaliąją demokratiją.
Po 2021 metų pasikeitė valstybės neutralumo religijos atžvilgiu samprata. Teisinę lygybės sampratą keičia matematinė. Anksčiau vyras ir moteris buvo teisiškai lygūs, dabar jie lygūs kaip „1=1“. Moterys negalėjo tapti vyru, duktė negalėjo pavirsti sūnumi, o vaikas nebuvo lygus suaugusiam. Pernai demokratinė lygybės samprata įžengė į naują skirtumų šalinimo etapą, kurį galima vadinti asmens pavertimo skaičiais revoliucija.
Lietuvoje pradėti naikinti žmonių prigimties skirtumai, ribos ir tabu. Žinant, kad asmens sąvokos įtvirtinimas yra krikščionybės nuopelnas, krikščionys turi nerimauti dėl šio dalyko. Nors dar toli iki dirbtinio intelekto sukūrimo, žmonės pradėti versti prigimtinių ir kultūrinių skirtumų nepaisančiais vienetais.
2021 metais daug stipriau negu anksčiau pradėti šalinti skirtumai tarp žmonių. Tai naujos politinės tendencijos pradžia, kurią sustabdyti daug sunkiau, negu gali atrodyti. Greitai turėtų būti pašalinta motinystė, nes moteris per stipriai priklauso nuo vaikų gimdymo. Vaikai turėtų būti pripažinti tėvų neleistinai varžoma mažuma.
Netrukus darbotvarkėje turėtų atsirasti kraujomaišos klausimas, nes dabartinis kraujo ryšių suvokimas prieštarauja lygybei. Psichiatrijos mokslas turėtų netekti prasmės, nes galima pradėti reikalauti teisės į pamišimą. Neliko dalykų, kurių politikai ir įvairiausio lygio teisininkai negalėtų paversti žmogaus teisėmis. Dabartinis ginčas dėl Partnerystės įstatymo yra tik mažas nusimatančių permainų fragmentas.
Reikia pripažinti, kad 2021 metais Lietuvoje pradėtas keisti Bažnyčios ir valstybės santykis. Moterystės, šeimos, homoseksualumo ir kitų dalykų supratimas yra katalikų tikėjimo dalis. Lietuvos valstybė praėjusiais metais stojo į konfliktą su šia religija.
Nekrikščioniška politika virto antikrikščioniška.
Nekrikščioniška politika virto antikrikščioniška. Politikai nebesupranta ne tik katalikų tikėjimo niuansų, bet ir religijos laisvės, kurią pamažu keičia ideologinis užsiangažavimas. Bažnyčiai pradedama primesti kalbėjimo apie Kristų tvarka. Nuo abejingumo religijai pereinama prie privalomos „tolerancijos“.
Iki 2021 metų nestebino, kad pasauliečiai nesupranta tikinčiųjų, nes tai savaime suprantama – jie neturi tikėjimo. Po 2021 metų darosi aišku, kad Lietuvos politikai nesupranta liberalios politikos. Jie ryžtasi griauti tai, kas nuo Reformacijos yra didžiausias Vakarų laimėjimas. Vietoj susitaikymo su kitaip mąstančiais katalikais, valstybė pradeda imtis jų perauklėjimo uždavinių.
Patys lietuviai to nesugalvotų, todėl reikia ieškoti Lietuvą peržengiančių priežasčių. Nors tai skamba teologiškai, Lietuvos valstybė tapo aukštesnių jėgų įrankiu. Sunku šias jėgas aiškiai apibūdinti, tačiau jos yra ne tik transcendentinės, bet ir visiškai politinės. Todėl katalikų atsiribojimas nuo politikos yra toks pat blogas, kaip ir jos per didelė meilė.
