Artūras Sakalauskas gimė 1963 m. spalio 26 d. Alytuje Genovaitės ir Prano Sakalauskų šeimoje. Jo senelis, iš mamos pusės, Antanas Letkauskas buvo Lietuvos 1918 – 1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius.
Šeimoje dažnai buvo prisimenamos Lietuvos Nepriklausomybės kovos. Būdamas šeštoje ar septintoje klasėje, Artūras su kitais mokiniais slapta spalvino draudžiamas trispalves, o per istorijos pamoką, su dviem klasės draugais, ant kitų mokyklos kabinetų durų, klijavo popierines trispalves vėliavėles ir lapelius su užrašu „Už laisvą Lietuvą“. Už tokį Vasario 16-osios paminėjimą sovietmečiu, A. Sakalauskas buvo įtrauktas į Alytaus milicijos nepilnamečių įskaitą bei pateko į KGB akiratį.
Mokydamasis vidurinėje mokykloje Artūras mėgo sportuoti, lankė rankinio treniruotes sporto mokykloje, vėliau žaidė Alytaus „Varsos“ rankinio komandoje.1981 m. A. Sakalauskas baigė Alytaus 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Alytaus Dainavos progimnazija) ir stojo į Žemės ūkio akademiją, tačiau pritrūko pusės stojamojo balo. Tuomet mokėsi Alytaus 9-oje profesinės technikos mokykloje, kurioje įgijo metalo apdirbėjo-surinkėjo specialybę. Iki pat lemtingų 1991 m. įvykių dirbo Alytaus mašinų gamykloje.
Po 1991 m. sausio 13-ąją Sovietų Sąjungos įvykdytos agresijos prieš Lietuvos Respubliką, stojo savanoriu į Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kuriamą Alytaus rinktinę (dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos 1-oji rinktinė). Jis kartu su kitais savanoriais dalyvavo vykdant savanoriams skirtas užduotis – rūpinosi 1991 m. vasario 9 d. referendumo balsadėžių su biuleteniais apsauga, užtikrino saugų biuletenių pristatymą Centrinei balsavimo komisijai, vykdė IV Pasaulio lietuvių žaidynių dalyvių apsaugą. Budėjo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune ir Sitkūnuose (Kauno raj.).
Maskvoje 1991 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjo karinis pučas, juo bandyta užkirsti kelią sutarties dėl naujos Suverenių valstybių sąjungos, kuri turėjo panaikinti Sovietų Sąjungą, pasirašymui. Apie situacijos rimtumą bylojo aplinkybė, kad Lietuvos Vyriausybė dar kartą išsiuntė užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą į užsienį su įgaliojimais sudaryti Lietuvos Respublikos egzilinę Vyriausybę, jei Lietuvos Vyriausybei būtų sutrukdyta eiti pareigas.
Dar vasaros pradžioje buvo pradėta stiprinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kuriuose dirbo nepriklausomos Lietuvos parlamentas, gynybą. Aplink pastatą buvo įrengtas minų laukas, iškasti prieštankiniai grioviai, sustiprintos barikados, įrengti apsaugos postai, kuriuose budėjo kariai savanoriai.
Pučo pradžioje buvo sustiprinta parlamento apsauga, padidintas apsaugos postų skaičius, dalis postų perkelta į išorinę parlamento dalį stebėti sovietinės kariuomenės judėjimo. Pučo dienomis pačiuose rūmuose buvo įrengtos smėlio maišų užtvaros, įrengti medicinos punktai, o svarbiausi dokumentai iš Parlamento buvo pervežti į saugesnę vietą. Būta pranešimų, kad bus atakuojamas Parlamentas ir Vyriausybė, bus bandoma internuoti ar net likviduoti Aukščiausiosios Tarybos deputatus ir Vyriausybės narius.
Dėl to buvo greitai mobilizuotas rūmų gynybai reikalingas žmonių skaičius, buvo sukviesti savanoriai iš visų rinktinių Lietuvoje, tarp jų ir savanoriai iš Alytaus. Kartu su jais ginti Aukščiausios Tarybos rūmų atvyko ir A. Sakalauskas.
1991 m. rugpjūčio 21 d., jau žlungant kariniam pučui Maskvoje, apie pusę vienuoliktos vakaro Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į parlamento gynėjų saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu buvo nušautas Alytaus rinktinės savanoris A. Sakalauskas, dar keletas savanorių buvo sužeisti sovietų sprogstamųjų užtaisų. Artūras Sakalauskas tapo paskutiniąja auka XX amžiuje, paaukota už Lietuvos Nepriklausomybę.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, parlamento gynėjai ir visuomenė su A. Sakalausku atsisveikino prie Parlamento Vilniuje. Vėliau jis buvo pervežtas į Alytų ir pašarvotas Alytaus sporto rūmuose, laidotuvės vyko 1991 m. rugpjūčio 25 d.
A. Sakalauskas buvo palaidotas Alytuje, prie Šv. Angelų Sargų bažnyčios esančiose kapinėse, šalia 1919 metais Nepriklausomybės kovose žuvusio pirmojo Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. rugsėjo 6 d. nutarimu už didvyrišką narsumą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Artūras Sakalauskas apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), 1992 m. sausio 9 d. – Sausio 13-osios atminimo medaliu. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2007 m. spalio 29 d. įsakymu už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą A. Sakalauskas apdovanotas (po mirties) Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
2010 metais Alytaus senamiestyje Artūro Sakalausko vardu buvo pavadinta gatvė. 2011 metais ant Alytaus Dainavos progimnazijos sienos, kurioje 1970–1981 m. mokėsi A. Sakalauskas, atidengta atminimo lenta. Kasmet rugpjūčio mėnesį Alytuje vyksta futbolo turnyras, skirtas savanorio Artūro Sakalausko taurei laimėti. Turnyre rungiasi profesinės karo tarnybos kariai ir kariai savanoriai.
A. Sakalausko žūties vietoje, Vilniuje, netoli Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, A. Goštauto gatvėje pastatytas paminklinis akmuo su metaliniu kryžiumi. Ant paminklo iškalti žodžiai: „Čia žuvo gindamas Lietuvos parlamentą savanoris Artūras Sakalauskas. 1991 rugpjūčio 21“. Šalia paminklo yra pasodintas atminimo ąžuolas. Šioje vietoje kasmet vyksta parlamento gynėjui skirti minėjimai.
