„Attendentes Indos ipsos, utpote veros homines …“ („Indėnus laikome tikrais žmonėmis…“), – rašoma 1537 metų birželio 2-osios popiežiaus Pauliaus III bulėje „Sublimis Deus“, kurioje pasmerkiama doktrina, jog naujojo žemyno – Amerikos – pirmieji gyventojai nėra lygūs ateiviams iš Europos.
Šiandienos žmogui pats šis ginčas ir jo turinys atrodo beprasmis. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad XVI amžiaus intelektualinis kontekstas buvo kitas. Tryliktajame amžiuje iš naujo susidomėjus Aristoteliu, dalis intelektualų priėmė jo nuostatą, jog kai kurie žmonės nesugeba savęs valdyti, naudotis savo laisve ir todėl, dėl jų pačių ir dėl jų civilizavimo, juos turi valdyti kiti. Kai 1492 metais europiečių laivai pasiekė Amerikos salų ir, šiek tiek vėliau, kontinento krantus, ši „natūralios vergovės“ doktrina buvo patogiai pritaikyta užkariavimui pateisinti. Tokiam argumentui padėjo ir tai, kad kai kuriose indėnų visuomenėse greta rafinuotų papročių gyvavo žiaurios žmonių aukojimo ar kanibalizmo tradicijos.
Tačiau kiti intelektualai, ypač iš dominikonų tarpo, aiškiai matė „natūralios vergovės“ doktrinos konfliktą su tradiciniu krikščionišku visų žmonių lygybės ir laisvės supratimu. Apaštalo Pauliaus Laiško galatams žodžiais tariant, „nebėra nei vergo, nei laisvojo (…): visi jūs esate viena Kristuje“ (žr. Gal 3).
Be to, amžininkams, tokiems kaip dominikonui Antón’ui Montesinos, buvo akivaizdu, kad daugumai užkariautojų intelektualinis ginčas buvo aktualus tiek, kiek pateisino tai, dėl ko ir XXI amžiuje milijonai žmonių buvo priversti gyventi vergovei prilygstančiomis sąlygomis, – praturtėjimą kitų sąskaita, pamynus bet kokį teisingumą.
Br. Antón’as Montesinos buvo vienas iš keliolikos dominikonų, kurie 1510 metais atvyko į Kolumbo sūnaus Diego valdytą Santo Domingo salą, dabartinę Dominikos respubliką. Čia jie savo akimis pamatė nežmonišką tikrovę – žiaurų ispanų užkariautojų elgesį su vietiniais gyventojais, žudomais vien dėl įgeidžio, jų beatodairišką ir vergišką išnaudojimą laukuose, plantacijose, kasyklose, kuris baigdavosi greita mirtimi. Po kelių mėnesių br. Antón III advento sekmadienį, visos dominikonų bendruomenės vardu, nuo sakyklos tokiais žodžiais kreipėsi į tokios tikrovės autorius:
„Visi padarėte mirtiną nuodėmę ir joje gyvenate dėl žiauraus ir tironiško elgesio su šiais nekaltais žmonėmis. Pasakykite – kokia teise, kokiu teisingumu remdamiesi taip baisiai pavergėte šiuos indėnus? Kokio autoriteto vardu pradėjote bjaurius karus prieš šiuos žmones, kurie romiai ir taikiai gyveno savo žemėse, kurių tiek daug sunaikinote nematytomis skerdynėmis ir žudynėmis? Juos išnaudojate ir nuvarginate, neduodami maisto, negydydami ligų, kuriomis jie suserga ir nuo kurių miršta, nes reikalaujate per daug darbo. Tiksliau sakant, ar ne kiekvieną dieną juos žudote, kad išgautumėte ir turėtumėte aukso? Ar rūpinatės, kad kas nors juos pamokytų ir jie galėtų pažinti savo Dievą ir Kūrėją, būtų pakrikštyti, klausytų Mišių, švęstų šventes ir sekmadienius? Argi jie ne žmonės? Ar nesate įpareigoti juos mylėti kaip save pačius? Nesuprantate? Negirdite? Kaip galite toliau taip giliai snausti savo letargo miegu?“, – kalbėjo dominikonas.
Visi padarėte mirtiną nuodėmę ir joje gyvenate dėl žiauraus ir tironiško elgesio su šiais nekaltais žmonėmis.
Išgirdę tokius žodžius „kai kurie (iš pamaldų) išėjo sutrikę, kiti dar labiau užkietėję. Niekas neišėjo atsivertęs“, – konstatavo vienas iš girdėjusių šią homiliją – jaunas kunigas Bartolomėjus de las Kasas, po keliolikos metų pats tapęs dominikonu. Vis dėlto jo žodžiai nebuvo visai tikslūs – pamokslas paskatino jo paties atsivertimą.
Bartolomėjus į Ameriką atvyko 1502 metais, tuo metu 18 metų amžiaus. Jo tėvas buvo pirklys, kuris taip pat įgijo turtus pavergdamas indėnus, pasisavinęs jų žemes, ne kartą į savo ekspedicijas pasiimdamas ir sūnų, savo įpėdinį ir paveldėtoją. 1510 metais Bartolomėjus gavo kunigystės šventimus, netrukus išgirdo br. Antón’o Montesinos pamokslą, toliau studijavo ir tyrė indėnų klausimą. 1513 metais jis jau buvo tvirtai įsitikinęs – ispanų užkariautojų elgesys ir jų diegiama santvarka neturi jokio pateisinimo. Likusius keliasdešimt gyvenimo metų jis skyrė kovai – raštais ir veiksmais – už indėnų teisių pripažinimą, taip pat Ispanijos karaliaus dvare. Ne veltui Bartolomėjus pripažįstamas vienu iš šiuolaikinės visuotinių žmogaus teisių doktrinos pradininkų. Jo kova nebuvo lengva, daug galingų žmonių nenorėjo girdėti jo žodžių ir jiems priešinosi. Jis ir kiti bendraminčiai prisidėjo, kad Ispanijos valdovai priimtų indėnų orumą ir teises ginančius įstatymus, kad būtų galutinai atmestos doktrinos, teisinančios jų pavaldumą užkariautojams, kartais esą vien todėl, kad jie nekrikščionys ar bent kol dar nėra krikščionys.
Šiame kontekste pasirodė ir Pauliaus III bulė, kurioje jis nurodė, jog ir tuo atveju, jei indėnai „neturi tikėjimo į Kristų, iš jų negali būti atimtos laisvės ir daiktų nuosavybė. Šiomis laisvėmis ir nuosavybe jie gali naudotis, jas turėti ir jomis džiaugtis laisvai ir teisėtai ir neturi būti pavergti. Priešinga nuostata tebūnie negaliojanti ir niekinė“. „Minėti indėnai ir kitos tautos tikėti Kristumi turi būti kviečiamos Dievo žodžio skelbimu ir geru gyvenimo pavyzdžiu“, – pridūrė Paulius III.
