Ketvirtadienį prasideda 76-asis Berlyno kino festivalis, jame bus pristatomi kūriniai iš daugiau nei 80 šalių, o šių metų žiuri pirmininkauja vokiečių kino legenda Wimas Wendersas (Vimas Vendersas).
Naujienų agentūra AFP pasikalbėjo su festivalio direktore Tricia Tuttle (Triša Tatl), kuri vadovauja antrus metus, apie tai, ko laukti pirmajame iš didžiųjų šių metų Europos kino festivalių.
Štai penki dalykai, kurių galima tikėtis iš šiųmetinio festivalio, truksiančio iki vasario 22 dienos.
Tarptautinio kino horizontas
Iš daugiau nei 200 filmų, rodomų per 10 dienų trunkantį festivalį, 22 varžysis dėl trokštamo „Auksinio lokio“, kurį praėjusiais metais laimėjo norvegų režisieriaus Dago Johano Haugerudo drama „Svajonės“ (Dreams).
Sudarant šių metų įvairiapusę programą, T. Tuttle teigė, kad „pagrindinis principas buvo atspindėti, kur šiuo metu yra tarptautinis kinas“.
Ji sakė pastebėjusi, kad šių metų sąraše vyrauja tokios temos kaip „šeima ir intymumas spaudimo akivaizdoje, rūpesčio, galios, priklausymo klausimai ir gyvenimo tarp pasaulių patirtis“.
„Daugelyje filmų nagrinėjama, kaip privatų gyvenimą formuoja didesnės politinės ir socialinės jėgos“, – teigė ji.
Festivalyje už viso gyvenimo nuopelnus taip pat bus pagerbta Malaizijos aktorė Michelle Yeoh (Mišel Jio), kuri 2023 metais laimėjo geriausios aktorės „Oskarą“ už vaidmenį filme „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All At Once).
Dėmesys režisierėms
Kaip ir 2025-aisiais, didelę dalį festivalyje rodomų filmų režisavo moterys.
Oficialioje konkursinėje programoje devynis iš 22 filmų režisavo moterys – tai didesnė dalis nei Kanų ar Venecijos festivaliuose.
„Vienas dalykas, kuris mane džiugina, yra skaičius moterų režisierių, kuriančių antrą ar trečią filmą ir pateikusių stiprių darbų“, – sakė T. Tuttle.
Atidarymo filmas „No Good Men“ yra trečiasis afganų režisierės Shahrbanoo Sadat (Šarbanu Sardat) pilnametražis filmas.
„Tai pasakojimas apie Afganistano moterų patirtį, kurios nepamatytumėte, jei ne Shahrbanoo darbas“, – teigė T. Tuttle.
Sh. Sadat pabėgo iš gimtosios šalies po to, kai 2021 metais valdžią perėmė Talibanas, ir dabar gyvena Hamburge.
Amerikietiški filmai lieka sunkiai pasiekiami
Priešingai nei Kanai ar Venecija, kurie nuolat pritraukia „Oskarų“ pretendentus, Berlyne nerodoma daug stambių JAV kūrinių ir nėra to žvaigždžių spindesio, kuris dažnai juos lydi.
„Kai kurie didžiausi metų autoriniai filmai, savotiški komercinio ir meninio kino hibridai, šiemet nestartavo festivaliuose“, – pažymėjo T. Tuttle, tikriausiai turėdama omenyje tokius filmus kaip „Mūšis po mūšio“ (One Battle After Another), „Nusidėjėliai“ (Sinners) ir „Didysis Martis“ (Marty Supreme).
Tokių filmų, kurių gamyba gali laisvai kainuoti daugiau nei 100 mln. dolerių, prodiuseriai ir platintojai vis labiau siekia kontroliuoti visus filmo išleidimo aspektus.
„Festivaliai gali būti užimtos, triukšmingos vietos, kuriose galite nepasiekti norimo atgarsio“, – pažymėjo T. Tuttle, jau nekalbant apie riziką sulaukti neigiamų kritikų atsiliepimų.
Bendros gamybos era
Šių metų festivalyje ypač daug dėmesio bus skiriama Europos bendros gamybos filmams, finansuojamiems kelių šalių.
Anot T. Tuttle, „šiuo metu Europai, Europos prodiuseriams, yra galimybė dirbti kartu“, kino industrijai plačiąja prasme ir toliau skaldantis.
Ji pateikia Joachimo Triero (Joakimo Triero) filmo „Sentimentali vertė“ (Sentimental Value), nominuoto devyniems „Oskarams“, pavyzdį – tai bendra Norvegijos, Danijos, Prancūzijos ir Vokietijos gamyba.
„Sentimentali vertė“ yra filmas, kurį investicijų prasme kūrė daug šalių, tačiau tai yra autorinis ir tikrai svarbaus kino kūrėjo darbas“, – sakė T. Tuttle.
Srautinio transliavimo platformų filmų beveik nėra
Skirtingai nei Venecijoje, kur į oficialią konkursinę programą pateko trys kompanijos „Netflix“ prodiusuoti filmai, srautinio transliavimo milžinai Berlyne yra gana nepastebimi.
„Rodymas kino teatruose turi tikrą vertę ne tik todėl, kad ten galima užsidirbti pinigų (…), bet ir todėl, kad mums, kaip kino gerbėjams, tai yra geriausias būdas pamatyti filmą“, – teigė T. Tuttle.
Vienintelis „Netflix“ filmas šių metų Berlinalėje bus rodomas „Specialiojo rodymo“ kategorijoje – už oficialios konkursinės programos ribų.
„Un hijo proprio“ („A Child of My Own“) yra ilgametražis dokumentinis filmas, pasakojantis apie meksikietę, kuri, bandydama išvengti šeimos spaudimo susilaukti vaiko, suvaidina nėštumą.
