Popiežius trečiadienio, gruodžio 6 d., rytą vadovavo bendrajai audiencijai Pauliaus VI audiencijų salėje. Pranciškus pradžioje pasveikino maldininkus iš įvairių kraštų pažymėdamas, kad jaučiasi daug geriau, bet skaitymas jį per daug vargina. Pranciškaus katechezę audiencijos dalyviams itališkai perskaitė popiežiaus bendradarbis.
Katechezėje popiežius ragino kliautis Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų jėga, mūsų skelbimo alsavimas, apaštališkojo uolumo versmė. Šventoji Dvasia sužadina mūsų bendrystę ir siunčia į misiją, atveria skirtingumui ir veda į vienybę. Be Šventosios Dvasios bet koks mūsų uolumas yra tuščias ir klaidingai apaštališkas: jis būtų tik mūsų uolumas ir neduotų vaisiaus.
Ragindamas kasdien šauktis Šventosios Dvasios, popiežius sakė, kad krikščionys turi skelbti Jėzų visiems šią dieną su džiaugsmu, kūrybiškai ir paprastai.
Kristus yra pirmutinis ir didžiausias evangelizuotojas, priminė popiežius pakartodamas Evangelii gaudium žodžius. Kad ir kokia būtų evangelizacijos forma, pirmutinis visada yra Dievas, pašaukęs mus bendradarbiauti su juo bei skatinantis Šventosios Dvasios galia.
Šioje mūsų epochoje, kuri nepadeda į gyvenimą žvelgti tikėjimo žvilgsniu ir kai daug kur, įvairiose vietovėse, tapo sunkiau ar kebliau skelbti, regis nevaisingai, gali kilti pagunda susilaikyti nuo pastoracinės tarnystės. Galbūt slapstytis „saugiose zonose“. Pranciškus įvardijo tris pavydžius: kartoti iš įpročio visuomet daromus dalykus, vilioti intymiu dvasingumu, kliautis klaidinga liturginio centrizmo samprata. Tai yra pagundos, pažymėjo popiežius, persirengusios ištikimybe tradicijai, tačiau labiau nei atsiliepimas į Dvasią, yra reakcijos į asmeninį nepasitenkinimą.
Šioje mūsų epochoje, kuri nepadeda į gyvenimą žvelgti tikėjimo žvilgsniu ir kai daug kur, įvairiose vietovėse, tapo sunkiau ar kebliau skelbti, regis nevaisingai, gali kilti pagunda susilaikyti nuo pastoracinės tarnystės.
Pasak Pranciškaus, pastoracinis kūrybiškumas, drąsa Dvasioje, užsidegimas jos misionieriška ugnimi yra ištikimybės jai įrodymas. Kaip pažymėta Evangelii gaudium, „Jėzus Kristus gali sulaužyti nuobodžias schemas, į kurias jį įspraudžiame, ir nustebinti nuolatiniu dieviškuoju kūrybiškumu. Kaskart, kai mėginame grįžti prie šaltinio ir atgauti pirminį Evangelijos šviežumą, išnyra naujų būdų, kūrybinių metodų, kitokių raiškos formų, iškalbingesnių ženklų, žodžių, kupinų naujos reikšmės šiandieniam pasauliui“.
Reikia kūrybiškumo, bet ir paprastumo, nes Šventoji Dvasia veda iki versmės, iki pirmojo skelbimo. Būtent Dvasios ugnis leidžia įtikėti Jėzų Kristų, savo mirtimi ir prisikėlimu apreiškiantį ir perteikiantį begalinį Tėvo gailestingumą. Pirmasis skelbimas turi būti evangelizacinės veiklos ir bet kurių bažnytinio atsinaujinimo pastangų šerdimi, kad galėtume kartoti: Jėzus Kristus tave myli, atidavė savo gyvybę, kad tave išgelbėtų ir dabar kasdien šalia tavęs gyvena, kad tave apšviestų, sustiprintų, išlaisvintų.
Pranciškus paragino: leiskimės būti Šventosios Dvasios užvaldomais ir kiekvieną dieną šaukimės jos. Šventoji Dvasia tebūna mūsų būties ir veiksmų esmė; tebūna visų mūsų veiksmų, susitikimų, suvažiavimų ir skelbimo pradžioje. Ji atgaivina ir atnaujina Bažnyčią. Su ja neturime bijoti, nes ji – darna, visuomet palaiko kartu kūrybiškumą ir paprastumą, sužadina mūsų bendrystę ir siunčia į misiją, atveria skirtingumui ir veda į vienybę. Ji mūsų jėga, mūsų skelbimo alsavimas, apaštališkojo uolumo versmė. Ateik, Šventoji Dvasia!
