Kontempliuodami Nukryžiuotąjį Kristų nusimeskime kaukes, išpažinkime, kad ir mes esame žaizdoti, padėkime šalia mūsų esantiems kenčiantiems žmonėms, kalbėjo popiežius Didžiojo trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos dalyviams.
Per Verbų sekmadienio liturgiją skaitytas Viešpaties kančios aprašymas baigiasi žodžiais: „Paženklino antspaudu akmenį“ (Mt 27, 66). Atrodo, kad viskas baigta. Jėzaus mokiniams tas akmuo žymi vilties pabaigą. Mokytojas nukryžiuotas, nužudytas žiauriausiu ir labiausiai žeminančiu būdu.
Pasak Pranciškaus, ta neviltis, kuri slėgė mokinius, nėra svetima ir mums šiandien. Ir mus slegia tamsios mintys ir nusivylimo jausmas. Kodėl tiek daug abejingumo Dievui? Kodėl pasaulyje tiek daug blogio? Kodėl vis didėja nelygybė, o taip trokštama taika neateina? Kiekvieno širdyje daug išblėsusių lūkesčių, daug nusivylimų. Kartais girdime sakant, kad praeityje buvo geriau, kad šiandien pasaulyje ir Bažnyčioje viskas ne taip, kaip kadaise… Kitaip tariant, ir šiandien viltis kartais atrodo užversta nepasitikėjimo akmeniu.
Mokinių sąmonėje įsirėžė vienas vaizdinys – kryžius. Tačiau netrukus jie šiame kryžiuje atras naują pradžią.
„Brangūs broliai ir seserys, – kalbėjo Pranciškus, – štai kaip dygsta Dievo pasėta viltis. Ji gimsta ir atgimsta juodose mūsų nuviltų lūkesčių duobėse. Dievo viltis niekada nenuvilia. Tik pagalvokime apie kryžių: baisiausią kankinimo įrankį Dievas pavertė didžiausios meilės ženklu. Tas mirties medis, virtęs gyvybės medžiu, primena, kad ten, kur mes matome pabaigą, Dievas kuria naują pradžią. Tad šiandien pažvelkime į kryžiaus medį, kad mumyse sudygtų viltis.“
Ką matome, žiūrėdami į Kryžių? Matome nukankintą, apnuogintą ir žaizdotą Jėzų. „Dievas apnuogintas! Tas, kuris turi viską, leidžia iš savęs viską atimti. Tačiau šis pažeminimas yra kelias į išganymą. Taip Dievas įveikia regimybę.“
Mes apsivelkame išoriniais pavidalais, užsidedame kaukes, kad prisidengtume ir pasirodytume geresni, nei esame.
Iš tiesų, sakė Pranciškus, mums sunku apnuoginti save, matyti visą tiesą apie save. Mes apsivelkame išoriniais pavidalais, užsidedame kaukes, kad prisidengtume ir pasirodytume geresni, nei esame. Visko netekęs Jėzus mums primena, kad viltis atgimsta pripažįstant tiesą apie save, atsisakant dviveidiškumo, nugrimuoto gyvenimo.
Pakėlę akis į Kryžių matome Jėzaus žaizdas, matome vinimis prikaltas jo rankas ir kojas, pervertą šoną. Ir mes esame sužeisti, sakė Pranciškus. Kas gi neturi randų, kuriuos paliko neteisingi pasirinkimai, nesusipratimai, skriaudos, pikti žodžiai? Dievas neslepia nuo mūsų akių savo žaizdų. Jis rodo jas, kad parodytų mums, jog per Velykas prieš mus atsivers naujas kelias, jo žaizdose mes pamatysime šviesą. Savo žaizdomis blogį jis paverčia gėriu, skausmą perkeičia į meilę.
„Mūsų žaizdos irgi gali tapti vilties šaltiniais, kai ne verkiame ar jas slepiame, bet nušluostome kitų ašaras; kai ne piktinamės dėl to, kas iš mūsų atimta, bet rūpinamės tuo, ko trūksta kitiems; kai ne užsisklendžiame savyje, bet pasilenkiame prie tų, kurie kenčia; ne sau meilės trokštame, bet malšiname meilės troškulį tų, kuriems reikia mūsų pagalbos.“
Tai šiandienos iššūkis mums visiems, kiekvienam iš mūsų. Tegul Viešpats padeda mums eiti pirmyn, linkėjo Pranciškus.
