Popiežius Leonas XIV trečiadienį, vasario 18 d., švęsdamas pirmąją gavėnios stotį Aventine (Roma) kvietė laikotarpį iki Kristaus kančios ir prisikėlimo minėjimo skirti išorines gavėnios praktikas – atgailą, pasninką ir išmaldą – atitinkančiam giliam dvasiniam atsinaujinimui.
Pirmoji gavėnios stotis Aventine vyko pagal seną paprotį – simboliška atgailos procesija iš Šv. Anzelmo bazilikos į Šv. Sabinos baziliką, kur popiežius aukojo Šv. Mišias. Jų metu vyko Pelenų trečiadienio liturgijos barstymo pelenais apeigos. Jos primena žmogaus egzistencijos laikinumą ir skatina atsivertimui – popiežiaus Leono žodžiais „apsigręžimui, kuris mūsų – krikščionių – liudijimą daro patikimą“.
Popiežius prisiminė savo pirmtako Pauliaus VI iškalbų gestą, kai tuoj po Vatikano II susirinkimo pabaigos Pelenų trečiadienio apeigas jis surengė didžiojoje audiencijų salėje per trečiadienio bendrąją audienciją norėdamas, kad visi galėtų pamatyti sveiką protą provokuojančias ir į kultūros užduodamus klausimus atsiliepiančias atgailos ir barstymo pelenais apeigas. Paulius VI reiškė įsitikimą, kad šių apeigų pedagogika yra suprantama nūdienos žmonėms todėl, kad yra autentiška. Tai griežtas tiesos priminimas, sugrąžinantis mus prie teisingo mūsų egzistencijos ir likimo suvokimo.
Mūsų nuodėmių pripažinimas vardan mūsų atsivertimo jau yra numatomas Prisikėlimas ir jo liudijimas.
Pasak Pauliaus VI, atgailos pedagogika stebina moderniųjų laikų žmogų dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra jo didelis polinkis kurti iliuzijas, save įtikinėti, sistemingai save apgaudinėti dėl gyvenimo tikrovės ir su jo vertybėmis susijusių dalykų. Antroji, tai pamatinis pesimizmas, kuris, anot popiežiaus Pauliaus VI, bujoja visose gyvenimo srityse. Pasak jo, didelė dalis žmonijos sukurtos filosofijos, literatūros ir dailės pavyzdžių baigiasi neišvengiama tuštybe, didžiuliu nusivylimu gyvenimu, absurdo ir niekybės metafizikos skelbimu. Visai tai – pelenų apologija, pridūrė popiežius Leonas ir tęsė:
„Mes nūdieną galime atpažinti šių žodžių pranašiškumą – pajusti pelenuose, kuriais esame barstomi, pasaulio, kuris dega, sunkumą; karo, iki pamatų nugriaunančio ištisus miestus – tarptautinės teisės ir tautų teisingumo, ekosistemų ir tautų santarvės, kritiškos minties ir praeities išminties, kaip ir kiekvienam kūriniui būdingo šventumo jausmo pelenus.“
Leonas ragino mirtį vadinti tikruoju vardu, nešioti jos ženklus, tačiau liudyti prisikėlimą. Mūsų nuodėmių pripažinimas vardan mūsų atsivertimo jau yra numatomas Prisikėlimas ir jo liudijimas. Anot popiežiaus, tai reiškia, kad negalime sustoti pelenuose, o turime iš jų pakilti ir atsikurti. Būtent tada Velykų tridienis, kuri minėsime pasiekę gavėnios kelionės kulminaciją, atskleis visą savo grožį ir reikšmę. Jis tai padarys, nes per atgailą mus įtrauks į perėjimą iš mirties į gyvenimą ir iš bejėgiškumo į Dievo galimybes.
