Birželio 5 dienos audiencijoje popiežius priėmė „Policoro projekto“ delegaciją. Policoro yra nedidelis miestas centrinėje Italijoje, kuriame 1995 metais buvo pradėtas Katalikų Bažnyčios Italijoje projektas bedarbystės ir užimtumo problemoms spręsti, ypač jaunimo.
Popiežius Pranciškus, kurio programiniuose dokumentuose šiems klausimams skiriamas itin didelis dėmesys, pasakė keletą įžvalgų, paremtų Bažnyčios socialine doktrina, kurios, anot jo, galėtų padėti „Policoro projektui“.
Visų pirma, mūsų ekonomikai reikia naujos sielos – ne individualios ir vartotojiškos, o bendruomeniškos ir solidarios. Tokia ekonomika pirmenybę teikia darbui – kad visi turėtų darbą. Darbas yra asmens orumo klausimas. Žmogaus orumas pasireiškia darbu, o ne paprastu pinigų turėjimu. Per darbą asmuo realizuoja save, savo kūrybingumą. Viena iš didžiųjų problemų yra jaunų žmonių bedarbystė, svajonių ir vilčių užgesimas, pasinėrimas į vienatvę ar į virtualų gyvenimą. Susijusi su darbu problema yra vadinamoji demografinė žiema. Atsisakoma tėvystės dėlto, kad dažnai tai reiškia darbo praradimą, tarsi tėvystė būtų kokia gėda. Reikia su tuo kovoti. Tegu tapimas tėvais, vaikų susilaukimas taip pat būna jaunuolių svajonė.
Visų pirma, mūsų ekonomikai reikia naujos sielos – ne individualios ir vartotojiškos, o bendruomeniškos ir solidarios.
Kitas svarbus principas – gyventi tvariai ten, kur esi. Gyventi tvariai reiškia, kad pirmumas teikiamas ne paprastam turėjimui, bet ryšiams su aplinka, su broliais ir su savimi. Kai pirmumas teikiamas tik turėjimui, tie ryšiai trypiami, žemė išnaudojama be saiko ir be skrupulų.
Trečias principas – būti aistringais, jausti aistrą gyvenimui, aistringai spręsti savo uždavinius, aistringai pasirengti ateičiai. Reikia užsidegusių širdžių, tačiau dėl ko? Pasak popiežiaus, dažnai prarandama daug laiko klausiant – „kas aš esu“. Verta klausti kitaip – „dėl ko aš esu? Kam mano gyvenimas?“ Atskleisime, kad esame Dievui ir kitiems, o ne paprastai karjerai.
Popiežius ragino gyventi užsidegus, rūpintis savo dvasiniu gyvenimu, gilintis į Bažnyčios socialinę doktriną. Aistros gyventi priešprieša yra paviršutinis ir surūgęs gyvenimas.
Ketvirtasis principas – lydėti, eiti su kitais. „Policoro projektas“ yra žmogiškų ir bažnytinių sąsajų tinklas. Kai Jėzus susitiko su mokiniais, einančiais į Emausą, jis išklausė jų neviltį, tačiau po to padėjo į viską pažvelgti kitaip, Velykų šviesoje parodė naują pradžią. Krizė yra proga subręsti ir paaugti. Ir norint išeiti iš krizės labirinto, reikia išeiti kartu.
„Brangus jaunime“, – kreipėsi popiežius į jaunuosius „Policoro projekto“ delegacijos narius, – „Bažnyčios socialinės doktrinos mokykloje jau esate vilties ženklas. Jūsų buvimas vyskupijose gali visiems padėti suprasti, jog evangelizavimo darbas vyksta ir per rūpestį darbu. Tegu 25 „Policoro projekto“ gyvavimo metai ženklina jauną pradžią. Jus drąsinu svajoti kartu, dėl Bažnyčios Italijoje gėrio ir jus raginu kelti triukšmą! Jaunuoliai turi patriukšmauti! Lydžiu jus savo malda ir meldžiu jūsų bendruomenėms bei šeimoms Viešpaties palaiminimo. Nepamirškite, prašau, melstis už mane.“
