Birželio 24 dieną popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė Parakleto tarnų kongregacijos narius, dalyvaujančius generalinėje asamblėjoje Romoje, paneša „Vatican News”.
Šią kongregaciją 1947 metais Naujosios Meksikos (JAV) valstijoje įkūrė kunigas Geraldas Fitzgeraldas: kongregacijos reabilitacijos centrų misija yra padėti sunkumų turintiems kunigams. Visų pirma patekusiems į priklausomybes, palūžusiems emociškai, o paskui – ir seksualiniu mažamečių išnaudojimu nusikaltusiems kunigams.
„Gerojo samariečio dvasia ir stiliumi atsistojate šalia šių brolių, dalydamiesi su jais gyvenimu ir kasdiene malda. Pirmiausia juos apgyvendinkite bendruomenėje – besimeldžiančioje bendruomenėje, kuri padeda jiems iš naujo atrasti visada pašaukimo krizės pažeidžiamą gyvenimo harmoniją“, – sakė popiežius.
Jis linkėjo, kad Parakleto tarnų ir jų globojamų kunigų bei vienuolių tarpe pirmumas tektų maldai, nes ši atveria duris Šventosios Dvasios vadovavimui mūsų gyvenimams. Šventosios Dvasia, apšviečianti dviveidystę, gydo neištikimybę. „Būkite Jėzaus Kristaus, Tėvo gailestingumo veido, atvaizdais“,– sakė popiežius.
Galima pridurti, kad 1969 metais miręs kun. Geraldas Fitzgeraldas buvo vienas iš pirmųjų, kuris kalbėjo apie tai, kas šiandien yra vadinama nuline tolerancija seksualiai išnaudojusių kunigų atžvilgiu. Priešingai, nei manė daugelis to laikotarpio psichologų ir ganytojų, jis buvo įsitikinęs, kad terapijos programos ar moralinės atgailos nepakanka, kad būtų pašalinta naujų nepilnamečių išnaudojimų rizika, kunigai galėtų būti reintegruoti ir sugrąžinti į sielovadinę tarnystę.
1969 metais miręs kun. Geraldas Fitzgeraldas buvo vienas iš pirmųjų, kuris kalbėjo apie tai, kas šiandien yra vadinama nuline tolerancija seksualiai išnaudojusių kunigų atžvilgiu.
Jo nuomone, išdėstyta ne viename laiške, taip nusikaltę kunigai neturi turėti jokių kontaktų su vaikais ir net su suaugusiais. Pasak amerikiečio dvasininko, tokių kunigų sąmonė labai manipuliatyvi, atgaila paviršutinė, o seksualiniai impulsai stipresni už kitus veiksnius.
Dėl kitų saugumo ir jų pačių sielos išganymo jiems būtų geriausia likusį laiką gyventi izoliuotoje vietoje, galbūt tarp vienuolynų sienų ar, pavyzdžiui, saloje – t. G. Fitzeraldas rimtai svarstė galimybę įsigyti nedidelę salelę Karibuose, kurioje tokie kunigai būtų apgyvendinti. Jo nuomone, daugelis turėtų būti visai pašalinti iš kunigystės.
Tačiau jo idėjos kitiems atrodė per radikalios, grįstos emocijomis, neturėjo ir didesnės to meto psichinės sveikatos specialistų ir mokslinės literatūros paramos. Bet, praėjus pusei amžiaus, daug amerikiečio dvasininko pasiūlymų tapo Bažnyčios normomis.
