Sekmadienio vidudienį popiežius Pranciškus kreipėsi į maldininkus Šv. Petro aikštėje, komentuodamas 29-ojo sekmadienio Evangelijos skaitinį kvietė pasinerti į Krikšto malonę, kad Jėzaus būdu siektume ne savo naudos, o tarnautume.
Du Jėzaus mokiniai Jokūbas ir Jonas šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje prašo Jėzaus, kad suteiktų jiems vietą šalia jo šlovėje. Tai išgirdę kiti mokiniai pasipiktino, o Jėzus kantriai pamokė: tikroji šlovė nėra iškėlimas aukščiau kitų, o gyvenimas pagal krikštą, kuriuo ir jis bus pakrikštytas.
Krikštas reiškia pasinėrimą. Jėzaus per savo kančią pasinėrė į mirtį, paaukodamas savo gyvybę dėl mūsų išgelbėjimo. Jo šlovė – Dievo šlovė – yra tarnyste tampanti meilė, ne valdyti siekianti galia. Todėl Jėzus pamokė mokinius ir mus šiais žodžiais: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas“ (Mk 10, 43).
Popiežius paragino susimąstyti apie išryškėjusius du skirtingus požiūrius: mokiniai nori iškilti, Jėzus nori pasineri. Iškilimas atspindi mus nuolat gundantį supasaulėjimą: daryti visą, kad patenkintume savo ambicijas, kiltume sėkmės pakopomis, pasiektume svarbius postus. Tačiau asmeninio prestižo siekis gali tapti dvasine liga, kad ir užsimaskuota geromis intencijomis. Todėl turime nuolat patikrinti kokie mūsų širdies ketinimai, savęs klausti, kodėl tai darau, prisiimu tokią atsakomybe. Ar tam, kad pasitarnaučiau, ar kad būčiau matomas, pagirtas, paliaupsintas? Tokiai pasaulio logikai Jėzus priešpastato savo logiką: vietoj iškilti aukščiau kitų, nulipti nuo pakylos ir tarnauti, vietoj iškilimo virš kitų pasinerti į kitų gyvenimą.
vietoj iškilti aukščiau kitų, nulipti nuo pakylos ir tarnauti, vietoj iškilimo virš kitų pasinerti į kitų gyvenimą.
Jėzus prašo, kad ir mes su atjauta pasinertume į sutiktųjų gyvenimą taip, kaip darė jis. Pažvelkime į Nukryžiuotą Jėzų, pasinėrusį iki galo į mūsų sužeistą istoriją, jame atraskime Dievo veikimo būdą. Matome, kad jis nepasiliko ten, dangaus aukštybėse, kad žvelgtų į mus iš aukšto, o nusilenkė, kad numazgotų mums kojas. Dievas yra meilė, jo meilė nuolanki – ji nesikelia aukštyn, o nusileidžia žemyn, kaip į žemę krentantis lietus.
Popiežius pripažino, jog nelengva sekti Jėzumi, pereiti nuo iškilimo prie pasinėrimo, nuo garbės siekimo prie tarnavimo. Vien savo pastangomis tai nelengva, bet mums padeda Krikštas – pasinėrimo į Jėzų malonė, kurią jau gavome ir kuri suteikia kryptį, verčia sekti juo, ir pagal jį siekti ne savo naudos, o atsidėti tarnavimui. Tai malonė, mumyse Šventosios Dvasios įžiebta ugnis, kurią reikia kūrenti. Prašykime šiandien Šventosios Dvasios, kad atnaujintų mumyse Krikšto malonę – kad pasinertume į Jėzų ir jo pavyzdžiu tarnautume.
Tad melskime Mariją, kuri būdama pati didžiausia, nesiekė iškilti, o buvo nuolanki Viešpaties tarnaitė, pasinėrusi tarnystėje, kad mums padėtų susitikti su Jėzumi, pasakė popiežius Pranciškus ir suteikė sekmadienio vidudienio maldos dalyviams apaštališkąjį palaiminimą.
