„Kam gi reikalingas įstatymas?“ (Gal 3, 19), – klausia šv. Paulius. „Šiandien mes panagrinėsime šį klausimą, kad suprastume kame glūdi Šventosios Dvasios palaikomo krikščioniškojo gyvenimo naujumas“, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę, skirtą šv. Pauliaus laiškui galatams.
Apaštalas rašo: „Jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje“ (Gal 5, 18). Tuo tarpu Pauliaus priešininkai kaip tik skelbė galatams, kad norint būti išgelbėtiems, reikia laikytis įstatymo. Pasak popiežiaus, jie siūlė grįžti atgal, į tuos laikus, kurie buvo prieš Jėzų.
Apaštalas su tuo visiškai nesutiko, puikiai žinodamas, kad kiti apaštalai laikosi tokios pat nuomonės, kaip jis. Jis gerai prisiminė Petro žodžius: „Kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti?“ (Apd 15, 10). Jeruzalėje įvykusio „pirmojo Bažnyčios susirinkimo“ išvados buvo aiškios: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo“ (Apd 15, 28–29). Buvo reikalaujama ir toliau laikytis tik kai kurių esminių dalykų.
Kai Paulius kalba apie įstatymą, jis paprastai turi galvoje Mozės įstatymą, Dievo įsakymus. Tora (šiuo hebrajišku terminu vadinamas įstatymas) – tai rinkinys visų nurodymų ir taisyklių, kurių izraelitai privalo laikytis, kad būtų ištikimi sandorai su Dievu.
Pasak Pranciškaus, kas yra Tora gerai paaiškina šie Pakartoto įstatymo knygos žodžiai: „Sugrįžęs pas Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus, surašytus šioje Mokymo knygoje“ (Įst 30, 10). Vadinasi įstatymo laikymasis reiškė ištikimybę sandorai ir užtikrino ypatingą ryšį su Dievu.
„Ši tauta, šis žmogus yra sudaręs sąjungą su Dievu ir apie šią jo sąjungą liudija tai, kad jis laikosi įstatymo“, – sakė Pranciškus. Sudarydamas sandorą su Izraelio tauta, Dievas davė jai Torą, įstatymą, kad tauta galėtų vykdyti Dievo valią ir gyventi teisingai. Tuo metu tokio įstatymo reikėjo, tai buvo didelė dovana. Izraelį iš visų pusių supo pagonybė, stabmeldystė ir iš stabmeldystės kylantis žmonių elgesys, todėl Dievas davė savo tautai įstatymo dovaną, kad tauta galėtų teisinga kryptimi eiti pirmyn.
Keletą kartų, ypač pranašų knygose, rašoma, kad įstatymo nesilaikymas savaime reiškė sandoros išdavystę, sukeliančią Dievo rūstybę. Ryšys tarp sandoros ir įstatymo buvo toks glaudus, kad jie buvo neatskiriami. Įstatymo laikymasis išreiškė, kad tauta laikosi sandoros su Dievu.
Žinodami šį kontekstą, suprantame, kaip tie kiti skelbėjai, Pauliaus priešininkai, įsiskverbę tarp galatų, galėjo šį argumentą nesunkiai panaudoti savo naudai, teigdami, kad sandoros laikymasis reiškia Mozės įstatymo laikymąsi. Tačiau būtent šioje vietoje prieš mūsų akis atsiskleidžia didis šv. Pauliaus dvasinis išprusimas bei įžvalgumas, su kuriais jis, palaikomas malonės, vykdė evangelizavimo misiją, sakė popiežius.
Apaštalas aiškina galatams, kad iš tikrųjų sandora ir įstatymas nėra neatsiejamai susiję. Mozės įstatymas nėra lygus sandorai su Dievu. Pirmasis elementas, kurį jis pabrėžia, yra tai, kad Dievo su Abraomu sudaryta sandora buvo pagrįsta tikėjimu pažado išsipildymu, o ne įstatymo, kurio tuo metu dar nebuvo, laikymusi. Abraomas pradėjo savo kelionę šimtmečiais anksčiau nei buvo duotas įstatymas.
Apaštalas rašo: „Dievo patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs įstatymas, ir jis negali pažado paversti niekais. Jei paveldėjimas būtų iš įstatymo, tai negalėtų būti iš pažado. O Dievas dovanojo Abraomui malonę dėl pažado“ (Gal 3, 17–18). Šiuo samprotavimu Paulius pasiekė pirmąjį tikslą: įstatymas nėra sandoros pagrindas, nes jis atsirado vėliau, jis buvo būtinas ir teisingas, bet pirmiausia buvo pažadas, sandora.
Šis argumentas nutildė tuos, kurie teigė, kad Mozės įstatymas yra sudedamoji sandoros dalis. Tačiau nereikėtų manyti, pabrėžė popiežius, kad šventasis Paulius buvo nusistatęs prieš Mozės įstatymą. „Ne, jis pats jo laikėsi. Keletą kartų savo laiškuose jis gina įstatymo dievišką kilmę ir tvirtina, kad jam tenka labai tikslus vaidmuo išganymo istorijoje. Tačiau įstatymas neduoda gyvybės, nesuteikia pažado išsipildymo, negali jo įvykdyti. Įstatymas yra kelias, vedantis į susitikimą. Kas trokšta gyvenimo, tas turi žvelgti toliau – į pažado išsipildymą Kristuje.“
Pasak Pranciškaus, apaštalas šv. Paulius čia kalba apie radikalią krikščioniškojo gyvenimo naujovę: visi, kurie tiki Jėzų Kristų, yra pašaukti gyventi Šventojoje Dvasioje, kuri išlaisvina juos iš įstatymo ir kartu jį įgyvendina. „Tai labai svarbu“, – sakė popiežius, – „įstatymas mus veda pas Jėzų. Turime eiti Dievo įsakymų keliu, bet visada žvelgdami į Kristaus meilę. Turime eiti į susitikimą su Kristumi, žinodami, kad susitikimas su juo yra svarbesnis už visus įsakymus.“
