Sausio 29 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pratęsė jubiliejinių katechezių ciklą „Jėzus Kristus – mūsų viltis“, toliau komentuodamas jo kilmės slėpinį Evangelijose.
Jei Evangelija pagal Luką pasakoja apie Jėzaus kilmę iš Mergelės Marijos perspektyvos, tai Evangelijoje pagal Matą yra kalbama iš Juozapo, kuris prisiėmė teisinę tėvystę, įskiepydamas Jėzų į Jesės kamieną ir susiedamas su pažadu Dovydui, perspektyvos.
Jėzus yra išpildyta Izraelio viltis, yra pažadėtasis Dovydo palikuonis (žr. 2 Sam 7,12; 1 Kr 17,11), yra iš Jesės (Išajo) kamieno išdygusi atžala (žr. Iz 11, 1), tikrasis ir teisingasis karalius (Jer 23,5; 33, 15).
Mato Evangelijoje Juozapas į sceną įžengia kaip Marijos sužadėtinis. Žydams sužadėtuvės buvo tikras teisinis ryšys, parengiantis maždaug po metų įvyksiančiai santuokos šventei. Tuomet moteris iš tėvo globos pereidavo į savo vyro globą, persikeldavo pas jį, atsiverdama motinystės dovanai.
Taigi, Juozapas sužino apie Marijos nėštumą kaip tik sužadėtuvių metu ir jo meilė patyrė rimtą išbandymą. Esant tokiai situacijai Įstatymas nurodė du galimus sprendimus: viešą teisinį žingsnį – moters iškvietimą į teismą, antra, privatų veiksmą – atsisakymo laiško įteikimą.
Matas nurodo, kad Juozapas buvo „teisus“ žmogus, gyvenantis pagal Viešpaties Įstatymą, besivadovaujantis juo visose gyvenimo situacijose. Būdamas atviras Dievo žodžiui, dieviškajai išminčiai, Juozapas pasvėrė situaciją, neleisdamas, kad viską nustelbtų spontaniškos emocijos. Jis pasiryžo „tylomis atleisti Mariją“ (žr. Mt 1, 19).
Bet būtent dėl savo išminties ir paklusnumo Dievo žodžiui Juozapas galėjo išgirsti ir priimti sapne išgirstą balsą. Juozapas iš Nazareto primena kitą Juozapą, Jokūbo sūnų, mylimą tėvo ir nekenčiamo brolių, vadintą „svajotoju“ ar „sapnuotoju“ (žr. Pr 37, 19).
Apie ką sapnuoja Juozapas iš Nazareto? Apie stebuklą, kurį Dievas įvykdo Marijos gyvenime ir jo paties gyvenime: prisiimti saugančią ir globojančią tėvystę, perduoti materialų ir dvasinį palikimą. Jo sužadėtinės įsčios yra apvaisintos Dievo pažadu, kuris turi vardą. Šiame varde visiems duodamas išganymo tikrumas (žr. Apd 4, 12).
Sapne Juozapas išgirsta šiuos žodžius: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (žr. Mt 1, 20-21).
Po šio apreiškimo Juozapas neprašo papildomų įrodymų. Jis pasitiki Dievu, jis priima Dievo sapną apie jo ir jo sužadėtinės gyvenimą. Taip jis įžengia į malonės būseną to, kuris žino, kaip gyventi dieviškuoju pažadu su tikėjimu, viltimi ir meile.
Juozapas lieka tylus, bet tuo pat metu tiki, viliasi ir myli. Jis kalba ne žodžiais, kuriuos nuneša vėjas, bet konkrečiais darbais. Jis priklauso tiems, kurie, kaip rašo apaštalas Jokūbas „vykdo žodį“ (žr. Jok 1, 22), paverčia jį darbais, kūnu, gyvenimu. Juozapas pasitiki Dievu ir paklūsta: jo vidujinis dėmesingumas Dievui spontaniškai virsta paklusnumu (žr. Benediktas XVI, Jėzaus vaikystė, 2012 m.).
„Seserys, broliai, mes taip pat prašykime Viešpaties malonės daugiau klausytis nei kalbėti, malonės svajoti apie Dievo svajones ir atsakingai priimti Kristų, kuris nuo mūsų Krikšto akimirkos gyvena ir auga mūsų gyvenime“, – sakė popiežius Pranciškus sausio 29 dienos katechezėje.
