Nors buvo apsuptas didžiulės minios, Jėzus kreipėsi ne į ją, kai vardijo palaiminimus. Jis atsigręžė į savo mokinius, pastebėjo popiežius Pranciškus, komentuodamas evangelisto Luko pasakojimą (Lk 6, 20–23). Nes šie palaiminimai iš tiesų apibrėžia Jėzaus mokinio tapatybę.
Pasak popiežiaus, palaiminimai gali skambėti keistai, beveik nesuprantamai ne Jėzaus mokiniams, bet, jei paklaustume savęs, kaip atrodo Jėzaus mokinys, atsakymas būtų būtent palaiminimai. Pirmasis palaiminimas, kuriuo remiasi visi kiti, sako: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“. Jėzus apie savo mokinius sako du dalykus: jie yra ir palaiminti, ir vargdieniai. Jie palaiminti, nes yra vargdieniai.
Kuria prasme? Ta, kad Jėzaus mokinys džiaugiasi ne pinigais ar kitomis materialinėmis gėrybėmis, bet dovanomis, kurias kasdien gauna iš Dievo: gyvybe, kūrinija, broliais ir seserimis ir t. t. Jis taip pat mielai dalijasi savo turimomis gėrybėmis, nes gyvena pagal Dievo, kuris visa duoda veltui, neatlygintinai, logiką.
Šis neturtas taip pat atsispindi požiūryje į gyvenimo prasmę: Jėzaus mokinys nemano, kad jau viską turi, kad jau viską žino, bet supranta, kad kasdien turi mokytis. Todėl jis yra nuolankus, atviras žmogus, kuriam svetimi išankstiniai nusistatymai ir kietumas.
Praėjusio sekmadienio Evangelijoje, priminė popiežius Pranciškus, buvo pateiktas gražus pavyzdys: Simonas Petras, patyręs žvejys, pakluso Jėzaus kvietimui užmesti tinklus neįprastą valandą, o paskui, kupinas nuostabos dėl didžiulio laimikio, paliko valtį ir visą savo turtą, kad sektų paskui Viešpatį. Petras tapo mokiniu viską palikdamas, paklusdamas Viešpačiui.
Kita vertus, tie, kurie pernelyg prisirišę prie savo idėjų ir įsitikinimų, vargu ar kada nors iš tiesų seks Jėzumi, pažymėjo popiežius Pranciškus. Galbūt klausysis jo, pritars keletui dalykų, tačiau neseks paskui jį. Ir taip pasiners į liūdesį, nes nesueina galai, nes tikrovė ištrūksta iš jų proto schemų, galiausiai jie pradės jausti nepasitenkinimą. Tuo tarpu jei mokinys moka abejoti savimi, kasdien nuolankiai ieškoti Dievo, o tai leidžia jam įsigilinti į tikrovę, suvokti jos turtingumą ir sudėtingumą.
„Kitaip tariant, mokinys priima palaiminimų paradoksą“, – sakė popiežius Pranciškus. Neturto palaiminimas skelbia, kad laimingas yra vargdienis, kuriam, pagal apibrėžimą, trūksta daugelio dalykų. Žmogiškai mes esame linkę mąstyti kita linkme – laimingas tas, kuris yra turtingas, apsirūpinęs gėrybėmis. Tas, kuris sulaukia aplodismentų, kuriam daugelis pavydi. Jėzus, priešingai, teigia, kad žemiškoji sėkmė yra kone nesėkmė, nes ji remiasi egoizmu, kuris išpučia širdį ir palieka ją tuščią.
Galime savęs paklausti: ar esu jo mokinys, ar elgiuosi kaip jo mokinys?
Susidūręs su palaiminimų paradoksu, mokinys savo noru leidžiasi sukrečiamas. Jis suvokia, kad ne Dievas turi įeiti į mūsų logiką, bet mes – į jo. Tačiau tokiam sąmoningumui pasiekti reikia kelionės, kartais varginančios, bet visada lydimos džiaugsmo, ateinančio iš Jėzaus. Nes pirmasis Jėzaus žodis yra „palaimintas“.
Būti palaimintam ir būti Jėzaus mokiniu yra sinonimai. Viešpats, išlaisvindamas mus iš egocentrizmo vergijos, išlaužia mūsų uždarumo duris, ištirpdo kietumą ir atveria mus tikrajai laimei, kurią dažnai randame ten, kur nesitikėjome. Jis kreipia mūsų gyvenimą, o ne mūsų sąvokos.
„Galime savęs paklausti: ar esu jo mokinys, ar elgiuosi kaip jo mokinys?“ – sakė Šventasis Tėvas. – „O gal elgiuosi su kietumu tokio žmogaus, kuris jaučiasi be trūkumų, nepriekaištingas, pasiekęs, ko norėjo? Ar leidžiu, kad palaiminimų paradoksas mane „išjudintų iš vidaus“, ar lieku vien savo idėjų ribose? Ir ar, pagal palaiminimų logiką, nepaisant sunkumų ir nuovargio, jaučiu džiaugsmą sekti Jėzumi?“
Nes, anot popiežiaus, širdies džiaugsmas yra krikščionį išskiriantis bruožas. To nereikia pamiršti – širdies džiaugsmas. Tai ženklas, kad iš tiesų esame mokiniai. „Tegul Dievo Motina, pirmoji Viešpaties mokinė, padeda mums gyventi kaip atviriems ir džiaugsmingiems mokiniams“, – linkėjo jis.
