Mums reikia daugiau tylos, mažiau nereikalingų žodžių. Įsiklausykime į tai, ką mums kalba Dievas, ką mums sako kiti žmonės, ragino popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį, prieš „Viešpaties angelo“ maldą komentuodamas Mišių Evangelijos skaitinį.
Sekmadienio Evangelija kalba apie kurčnebylio išgydymą. Pasak Pranciškaus, šioje scenoje stebina tai, kaip Jėzus atlieka stebuklą: jis pasivedėja kurčnebylį į šalį, paliečia jo ausis, liežuvį, galiausiai pakelia akis į dangų, atsidūsta ir taria: „Atsiverk!“ (plg. Mk 7, 33–34). Kitais kartais, kai Jėzus gydė žmones, sergančius ne mažiau sunkiomis ligomis, tokiomis kaip paralyžius ar raupsai, viskas būdavo kur kas paprasčiau. Kodėl jis visus šiuos gestus atlieka dabar? Juk jo buvo prašoma tik uždėti rankas ant ligonio?
Taip yra turbūt dėl to, sakė popiežius, kad šito žmogaus būklė turi ypatingą simbolinę prasmę ir gali kažką pasakyti mums visiems. Šis žmogus buvo kurčias nebylys. Jis negalėjo kalbėti, nes negirdėjo.
Visi turime ausis, bet dažnai negirdime, tęsė popiežius. Dažnai sergame vidiniu kurtumu, kurį šiandien Jėzus nori pagydyti. Vidinis kurtumas yra blogiau nei fizinis kurtumas, nes kurčia yra žmogaus širdis. Skubėdami, rūpindamiesi tūkstančiais reikalų nerandame laiko sustoti ir įsiklausyti į tuos, kurie mums kalba. Pagalvokime apie vaikus, jaunuolius, pagyvenusius žmones, kuriems reikia ne žodžių ar pamokslų – jie nori būti išklausyti. Paklauskime savęs: ar mes girdime, ką kiti sako? Ar sugebame būti dėmesingi kitiems žmonėms, skirti jiems laiko?
Vidinis kurtumas yra blogiau nei fizinis kurtumas, nes kurčia yra žmogaus širdis.
„Pagalvokime apie šeimų gyvenimą: kaip dažnai žmonės kalba neklausydami, ką kiti sako. Kaip dažnai kartojamos vis tos pačios frazes! Nesiklausome, o tik kartojame vis tą patį, neleidžiame kitam kalbėti, nutraukiame. Dialogas dažnai atgimsta ne iš žodžių, bet iš tylos, iš neužsispyrimo, iš kantraus bandymo iš naujo įsiklausyti į kitą žmogų, į jo sunkumus, į tai, ką jis nešiojasi savyje. Širdies gydymas prasideda nuo įsiklausymo. Klausykime, nes tai gydo širdį.“
Tas pat pasakytina ir apie mūsų santykius su Dievu. Gerai darome, kad užtvindome jį prašymais, bet būtų dar geriau, jei pirmiausia pasiklausytume, ką jis mums sako. Viešpats šito mus prašo. Popiežius priminė, kad paklaustas, koks yra pirmasis Dievo įsakymas, Jėzus atsakė: „Klausyk, Izraeli“ ir tik po to sekė žodžiai: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir savo artimą kaip save patį“.
Viešpats mus prašo visų pirma klausytis. „Ar nepamirštame klausytis Viešpaties? Esame krikščionys, bet galbūt tarp tūkstančių žodžių, kuriuos kasdien girdime, nerandame laiko tam, kad mus pasiektų Evangelijos žodžiai. Jėzus yra Žodis. Jei nesustosime ir neišklausysime, jis praeis pro šalį. Tačiau jei skirsime laiko Evangelijai, suprasime ir savo dvasinės sveikatos paslaptį. Štai kur vaistas: kasdien truputis tylos ir įsiklausymo, mažiau nereikalingų žodžių ir daugiau Dievo žodžių“, – sakė popiežius, ragindamas šiandien išgirsti tą Jėzaus žodį, kuriuo jis į mus kreipėsi krikšto dieną: „Atsiverk!“ ir tarti jam: „Jėzau, noriu atsiverti tavo žodžiui, atsiverti, kad galėčiau klausytis. Išgydyk mano širdį nuo uždarumo, skubėjimo ir nekantrumo.“
Sekmadienio Evangelijos komentarą popiežius užbaigė prašymu, kad Mergelė Marija, visada atvira Žodžiui, kuris joje tapo Kūnu, padėtų mums kasdien klusnia, kantria ir dėmesinga širdimi klausytis jos Sūnaus, mums kalbančio per Evangeliją, o taip pat mūsų brolių ir seserų.
