Trečiadienį, pirmąją popiežiaus vizito Portugalijoje dieną, užbaigė garsiojo Lisabonos Šv. Jeronimo vienuolyno bažnyčioje vykęs susitikimas su šalies dvasininkais, pašvęstaisiais ir sielovados darbe talkinančiais pasauliečiais.
Pradėdamas jiems sakytą kalbą Pranciškus sakė, kad jis džiaugiasi galėdamas kartu su daugybe į šį miestą atvykusių jaunų žmonių švęsti Pasaulio jaunimo dienas. Jis taip pat džiaugiasi galėdamas susitikti su Portugalijos Bažnyčios atstovais, pasikalbėti apie jų rūpesčius ir džiaugsmus. Pranciškus paminėjo Portugalijos gamtos grožį – žaliuojančius slėnius ir aukso spalvos paplūdimius, iš kurių atsiveria vaizdas į beribį vandenyną. Tai mus mintimis nukelia prie Galilėjos ežero kranto, prieš mūsų akis atsiveria pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimo scena.
Luko Evangelijos pasakojime apie pirmųjų mokinių pašaukimą pastebime kontrastą: evangelistas pabrėžia, kad nieko nesužvejoję žvejai išlipo iš valties ir plovė tinklus. Tuo metu Jėzus įlipa į valtį ir paragina juos irtis į gilumą ir vėl užmesti tinklus.
Žvejai išlipa iš valties. Jėzus švelniai žvelgia į Simoną ir jo bendradarbius. Jie pavargę ir nusivylę plauna tinklus, atlieka daug kartų mechaniškai kartotą darbą. Jie tyli, susitaikę su savo nesėkme: neliko nieko kito, kaip tik grįžti namo tuščiomis rankomis. Pasak Pranciškaus, kartais mūsų Bažnyčios gyvenime jaučiame panašų nuovargį. Atrodo, kad rankose laikome tuščius tinklus.
Šis jausmas yra gana plačiai paplitęs seną krikščioniškąją tradiciją turinčiose šalyse, išgyvenančiose daugybę socialinių ir kultūrinių pokyčių ir vis labiau paženklintose sekuliarizmo, abejingumo Dievui, atsiribojimo nuo tikėjimo. Matome žmones, nusivylusius Bažnyčia ir supykusius dėl mūsų pačių netinkamo liudijimo ir skandalų, kurie suteršė Bažnyčios veidą ir reikalauja nuolankaus ir nuolatinio apsivalymo, visų pirma nukentėjusiųjų išklausymo. Kai slegia nuovargis ir nusivylimas, gresia pavojus išlipti iš valties ir įsipainioti į pesimizmo tinklus.
Matome žmones, nusivylusius Bažnyčia ir supykusius dėl mūsų pačių netinkamo liudijimo ir skandalų, kurie suteršė Bažnyčios veidą ir reikalauja nuolankaus ir nuolatinio apsivalymo, visų pirma nukentėjusiųjų išklausymo.
Tačiau kaip tik tuo metu, kai išlipę iš valties liūdni mokiniai plauna tinklus, prieina Jėzus, įlipa į valtį ir paragina vėl irtis nuo kranto ir užmesti tinklus. Jis ateina mūsų ieškoti mūsų vienatvėje ir krizėse. Jis nori padėti mums pradėti iš naujo. Ir šiandien jis ateina, žadina viltį ir mums, kaip Simonui ir kitiems, sako: „Irkis į gilumą ir užmesk tinklus“.
Portugalijos dvasininkams, vienuoliams ir pasauliečiams sielovadininkams popiežius sakė, kad dabartinis metas tikrai nėra lengvas. Tačiau kaip tik šiandien Viešpats kreipiasi į Bažnyčios narius ir klausia: nori palikti valtį ir nugrimzti į nusivylimą, ar nori leisti man įlipti ir padėti vėl skleistis mano žodžio naujumui?
Pasak popiežiaus, Evangelijos pasakojime apie Jėzaus ir pirmųjų mokinių susitikimą prie Galilėjos ežero galime atpažinti ir kelis raktažodžius, kurie mums padeda teisingai pasirinkti. Pirmoji nuoroda – tai raginimas irtis į gilumą, išplaukti į atvirą jūrą. Tai būtina, kad nuo pralaimėjimo pereitume prie tikėjimo. Turime pasekti Simono pavyzdžiu, kuris, nors ir bergždžiai triūsęs visą naktį, Jėzaus paragintas sako, kad vien dėl jo žodžio dar kartą užmes tinklus. Ir mes, sakė popiežius, turime kasdien pasitikėti Viešpačiu ir jo žodžiu.
Antrasis svarbus patarimas – darbą dirbti kartu. Petras yra valties vairininkas, tačiau išplaukę žvejoti visi žvejai dirba kartu. Jei esi vienas – gresia vienatvė, užsidarymas, apgaulingas pasitikėjimas vien savo jėgomis. Jei esame dviese ar mūsų daugiau, – užsimezga bendrystė. Bažnyčia yra sinodinė. Bažnyčia – tai bendrystė, tarpusavio pagalba, bendras kelias. Bažnyčios valtyje turi būti vietos visiems. Visi pakrikštytieji kviečiami lipti į valtį ir užmesti tinklus, asmeniškai įsipareigodami skelbti Evangeliją.
Galiausiai trečiasis popiežiaus paminėtas dalykas – tai paties Kristaus mokiniams suteiktas pašaukimas tapti žmonių žvejais. Jėzus patiki mokiniams misiją išplaukti į pasaulio jūrą. Pranciškus pastebėjo, kad dažnai Šventajame Rašte jūra siejama su blogio vieta, su žmogui nepalankiomis jėgomis, kurių neįmanoma suvaldyti. Todėl žvejoti žmones ir traukti juos iš vandens reiškia padėti jiems pakilti iš ten, kur jie grimzta, gelbėti nuo juos skandinančio blogio, prikelti juos iš visų mirties formų.
Bažnyčiai yra suteikta užduotis pasinerti į šios jūros vandenis, užmesti Evangelijos tinklą, ne rodyti pirštais į klystančiuosius, bet skelbti mūsų laikų žmonėms Jėzaus siūlomą naują gyvenimą; nešti Evangeliją daugiakultūrei visuomenei; nešti Tėvo artumą į nesaugumo ir skurdo situacijas, kurių vis daugėja, ypač tarp jaunimo; nešti Kristaus meilę ten, kur šeima trapi, o santykiai sužeisti; nešti Šventosios Dvasios džiaugsmą ten, kur viešpatauja demoralizacija ir fatalizmas.
Baigdamas dvasininkams, pašvęstiesiems ir sielovados darbe dalyvaujantiems pasauliečiams sakytą kalbą Pranciškus pavedė juos Fatimos Dievo Motinai globai ir Portugalijos Bažnyčios šventųjų, ypač iš Lisabonos kilusio šv. Antano, užtarimui.
