Vizitą Turkijoje popiežius Leonas XIV baigė sekmadienio liturginėmis apeigomis Šv. Jurgio patriarchalinėje bažnyčioje, kurioms vadovavo Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I.
Iškilmingoje dieviškojoje liturgijoje buvo minima patriarchato globėjo apaštalo šv. Andriejaus, kuris buvo šv. Petro brolis, liturginė šventė. Joje dalyvavo Aleksandrijos patriarchas Teodoras, Antiochijos patriarcho Jono ir Jeruzalės patriarcho Teofiliaus pasiuntiniai.
Galima priminti, kad jau tradicija tapo tai, kad Katalikų Bažnyčia ir Konstantinopolio patriarchatas dangiškųjų globėjų liturginių iškilmių progomis – šv. Petro ir šv. Pauliaus birželio 29-ąją ir šv. Andriejaus lapkričio 30-ąją – apsikeičia delegacijomis, patvirtindamos brolybę.
Kai gali, tokiose iškilmėse kaip svečias dalyvauja ir pats popiežius arba patriarchas, tuomet tarpusavio vienybės žinia tampa dar ryškesnė. Prieš Leoną XIV Šv. Andriejaus iškilmėje Stambule dalyvavo popiežiai šv. Jonas Paulius II 1979 m., Benediktas XVI 2006 m. ir Pranciškus 2014 m.
Patriarchas Baltramiejus: krikščionių vienybė yra būtinybė, o ne prabanga
„Kaip dviejų šventųjų apaštalų, mūsų atitinkamų Bažnyčių įkūrėjų, įpėdiniai jaučiamės susieti dvasinės brolystės ryšiais, kurie įpareigoja mus uoliai dirbti ir pasauliui skelbti Gerąją išgelbėjimo Naujieną.
Taigi, jūsų palaimintas vizitas šiandien, kaip ir mūsų Bažnyčių delegacijų vizitai mūsų atitinkamų globėjų švenčių proga, negali būti vertinamas tik kaip paprastas protokolinis įvykis, bet, priešingai, labai konkrečiu ir asmenišku būdu išreiškia mūsų gilų įsipareigojimą siekti krikščionių vienybės ir nuoširdų troškimą atkurti visišką bažnytinę bendrystę“, – Dieviškosios liturgijos pabaigoje pasakytoje homilijoje kalbėjo patriarchas Baltramiejus, vėliau dar kartą pabrėžęs, jog krikščionių vienybė, trokšta Viešpaties, yra būtinybė, o ne prabanga, taip pat esminė Bažnyčios misijos sąlyga.
Krikščionių vienybė būtina pasaulyje, kurį griauna prievarta, diskriminacija, troškimas užvaldyti kitus, nevaržomas pelno siekis ir beribis gamtos išteklių išnaudojimas. Pasak patriarcho, tokiame kontekste kūrinija tikisi išgirsti vilties žinią, karo smerkimą iš visų krikščionių lūpų, žmogaus orumą gynimą, rūpestingą pagarbą Dievo kūrinijai.
„Negalime bendrininkauti Ukrainoje ir kitose pasaulio vietose vykstančiame kraujo liejime, tylėti krikščionių egzodo iš krikščionybės lopšio akivaizdoje, būti abejingi neteisybei, kurią patiria mažiausi mūsų Viešpaties broliai (Mt 25, 31–46).
Negalime ignoruoti taršos, švaistymo ir klimato kaitos problemų. Turime veikti kaip taikos kūrėjai (Mt 5, 9), pasirodyti kaip tie, kurie alksta ir trokšta teisumo (Mt 5, 6), ir elgtis kaip geri kūrinijos prižiūrėtojai (Pr 1, 26)“, – vardijo ortodoksų patriarchas.
Popiežius: negalime nusigręžti nuo vienybės siekio
Taip pat ir popiežius Leonas dar kartą kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą ir visus kitus, šiomis dienomis kartu su juo dalyvavusius piligrimystėje, skirtoje Nikėjos Susirinkimo ir jo tikėjimo išpažinimo metinėms.
Į Konstantinopolį tikėjimą – tą patį, kurį išpažino ekumeniniai susirinkimai ir šiandien išpažįsta Bažnyčios – atnešė apaštalas Andriejus. Šis tikėjimas kuria krikščionių tarpusavio bendrystę ir leidžia vienas kitą atpažinti kaip brolius ir seseris.
„Praeityje tarp skirtingų Bažnyčių krikščionių buvo daug nesusipratimų ir net konfliktų, ir vis dar yra kliūčių, trukdančių visiškai bendrystei tarp mūsų, tačiau negalime nusigręžti nuo vienybės siekio, negalime nustoti laikyti vieni kitų broliais ir seserimis Kristuje bei mylėti vieni kitus“, – kalbėjo Leonas.
Tokio, pasak jo, sąmoningumo vedami patriarchas Atenagoras ir Paulius VI prieš šešiasdešimt metų iškilmingai paskelbė, kad nelaimingi sprendimai ir liūdni įvykiai, kurie 1054 m. lėmė abipusę ekskomuniką, turi būti ištrinti iš Bažnyčios atminties. Šis istorinis žingsnis atvėrė kelią susitaikymui, taikai ir vis didesnei bendrystei tarp katalikų ir ortodoksų, auginamai dažnų kontaktų, broliškų susitikimų ir vaisingo teologinio dialogo.
Visos Katalikų Bažnyčios vardu ir savo vardu popiežius padėkojo patriarchui Baltramiejui už jo įsipareigojimą ir indėlį, už teologinio ortodoksų ir katalikų dialogo rėmimą, prašydamas į jį įtraukti visas savarankiškas ortodoksų Bažnyčias.
Leonas pabrėžė, kad, kaip mokė Vatikano II Susirinkimas ir jo pirmtakai, visiškos vienybės tarp tų, kurie yra pakrikštyti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, siekis, gerbiant teisėtus skirtumus, ir toliau bus Katalikų Bažnyčios ir jo, visuotinės Bažnyčios bendrystei ir vienybei tarnaujančio Romos vyskupo, prioritetas.
„Norėdamos išlikti ištikimos Viešpaties valiai rūpintis ne tik savo tikėjimo broliais ir seserimis, bet ir visa žmonija bei visa kūrinija, mūsų Bažnyčios yra pašauktos kartu atsakyti į šiandienius Šventosios Dvasios raginimus“, – sakė popiežius, antrindamas patriarchui Baltramiejui.
Pirmiausia, katalikai ir ortodoksai turi pasirinkimais ir gestais kurti taiką visur, kur siautėja konfliktai, nepamiršdami, jog taika yra ne tik žmogaus pastangų vaisius, bet ir Dievo dovana. Todėl taikos reikia prašyti malda, atgaila, kontempliavimu, gyvu ryšiu su Viešpačiu, padedančiam mums suprasti, kokie žodžiai, gestai ir veiksmai tikrai tarnauja taikai.
Leonas XIV paminėjo kitas dvi sritis, kur ortodoksų ir katalikų bendradarbiavimas su visais geros valios žmonėmis yra svarbus – tai rūpestis aplinka ir naujų technologijų naudojimas, kad jų didžiulės galimybės iš tiesų tarnautų visų žmonių integraliam vystymuisi.
Kreipimąsi Leonas baigė maldavimu, kad su šv. Andriejaus, šv. Jurgio kankinio, kuriam dedikuota katedra, šventųjų Nikėjos Susirinkimo tėvų, senos ir šlovingos Konstantinopolio Bažnyčios šventų ganytojų užtarimu gailestingasis Dievas Tėvas laimintų visus dalyvavusius apeigose. „Hrònia Pollà, Ad multos annos!“ – graikiškai ir lotyniškai palinkėjo popiežius.
Po Dieviškosios liturgijos patriarchalinėje Šv. Jurgio bažnyčioje į balkoną išėję popiežius Leonas XIV ir visuotinis patriarchas Baltramiejus I kartu suteikė bendrą ekumeninį palaiminimą visiems buvusiems bažnyčios kieme.
Bendra deklaracija
Išvakarėse popiežius ir patriarchas Konstantinopolio patriarchato būstinėje trumpai pabendravo už uždarų durų, apsikeitė dovanomis ir pasirašė bendrą deklaraciją.
„Pagal garbingų mūsų pirmtakų pavyzdį ir pildydami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus valią, ir toliau tvirtai žengiame dialogo keliu, meilėje ir tiesoje (žr. Ef 4, 15), link trokštamo visiškos bendrystės atkūrimo tarp mūsų seseriškų Bažnyčių.
Žinodami, kad krikščionių vienybė yra ne vien žmogiškųjų pastangų rezultatas, bet dovana iš aukštybių, kviečiame visus mūsų Bažnyčių narius – dvasininkus, vienuolius, pašvęstuosius ir pasauliečius – nuoširdžiai siekti, kad išsipildytų Jėzaus Kristaus Tėvui skirta malda: „Tegul visi bus viena, kaip Tu, Tėve, esi manyje, o aš Tavyje… […] kad pasaulis tikėtų“ ( žr. Jn 17, 21)““, – pabrėžiama popiežiaus ir patriarcho deklaracijoje.
Pasak Leono XIV ir Baltramiejaus, pirmojo ekumeninio susirinkimo Nikėjoje sukakties minėjimas tarnauja ne vien jo istorinės reikšmės pabrėžimui, bet ir atsivėrimui Šventajai Dvasiai, kalbėjusiai per Nikėją, grumiantis su šiandienos iššūkiais.
Jie pripažįsta kliūčių buvimą visiškai bendrystei tarp krikščionių, tačiau dar labiau pabrėžia tą patį gelbstintį tikėjimą į Dievo Sūnų, tikrą Dievą iš tikro Dievo, įsikūnijusį, gyvenusį tarp mūsų, nukryžiuotą, prisikėlusį, vėl sugrįšiantį. Per Dievo Sūnaus atėjimą buvome įvesdinti į Šventosios Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – slėpinį ir buvome pakviesti tapti, per Kristų ir jame, bei Šventosios Dvasios malone, Tėvo vaikais ir paveldėtojais.
„Esame įsitikinę, kad šios reikšmingos sukakties minėjimas gali įkvėpti naujų ir drąsių žingsnių vienybės link“, – rašo ortodoksų patriarchas ir popiežius, minėdami bendrą troškimą švęsti Velykas – šlovingą Viešpaties Prisikėlimą – tą pačią dieną, pažadėdami toliau tirti įmanomus sprendimus, vildamiesi, kad į šį procesą įsitrauks visi krikščionys.
Leono ir Baltramiejaus deklaracijoje primenama 1965 m. gruodžio mėnesio popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro istorinė deklaracija, o vis dar vengiančios į vieno ar kito pobūdžio dialogą įsitraukti Bažnyčios kviečiamos įsiklausyti į taikos, susitaikymo ir vienybės poreikį pasaulyje. Deklaracijoje pabrėžiama teologinio dialogo vertė, būtinybė jį tęsti, o Bažnyčios kviečiamos džiaugtis jo jau subrandintais vaisiais.
Krikščionių vienybės siekis apima ir taikos tarp tautų siekį, taikos dovanos meldimą ir kreipimąsi į tuos, kurie turi pilietines ir politines atsakomybes, kad darytų viską, jog karo tragedijos baigtųsi. Deklaracijoje dar kartą kategoriškai atmetamas religijos ir Dievo vardo naudojimas smurtui pateisinti.
Joje pabrėžiama, primenant Nostra Aetate sukaktį, autentiško tarpreliginio dialogo – tai ne sinkretizmas ar sumaištis – taip pat visų geros valios žmonių bendradarbiavimo dėl teisingesnio ir broliškesnio pasaulio, rūpesčio visa kūrinija, vertė.
„Šventosios Dvasios dėka žinome ir patiriame, kad Dievas yra su mumis“, – rašo abu ganytojai, melsdami Dievo malonės kiekvienam žmonių šeimos nariui, kad, apaštalo Pauliaus žodžiais, „būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo paslaptį – Kristų“ (žr. Kol 2, 2).
