Mes turime iš naujo atsispirti nuo žmogiškosios darbo vertės: darbe susiriša asmeninis pašaukimas ir bendruomeninis matmuo, sako popiežius.
Anot jo, per darbą asmuo realizuojasi, išvysto sugebėjimus ir talentus, patiria brolybę, kuria socialinę draugystę ir gerina pasaulį, kuriame gyvena. Apie tai popiežius kalbėjo gruodžio 19 dienos audiencijoje vienos iš didžiausių Italijos profesinių sąjungų (CGIL) delegacijai. Tuo tarpu dabartinė technokratinė sistema neretai aukoja teisingumą ir žmogiškąją darbo vertę.
Per darbą, pridūrė popiežius, mezgasi begalė ryšių tarp įvairiausių kompetencijų, atsiranda ekonominių ir politinių projektų, kurie tampa demokratijos audinio dalimi. Tai nėra dalykai, kuriuos galima sumanyti prie arbatos stalelio. Jie gimsta per konkrečią ir kūrybingą fabrikų, dirbtuvių, žemės ūkio įmonių, amatininkų, statybų aikštelių, mokyklų, viešųjų institucijų darbuotojų patirtį. Šia prasme darbas kuria visuomenę.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, jis norėjęs priminti šią perspektyvą, nes yra įsitikinęs, jog viena iš svarbiausių profsąjungų užduočių yra ugdyti darbo prasmės jausmą. Tai turi būti viena iš sveikos ekonomikos sudėtinių dalių. Atsisakyti investuoti į žmones dėl to, kad šią akimirką gautume daugiau pelno, yra itin blogas sandoris visuomenei.
Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į tai, ką pavadino iškraipymais darbo ir ekonominių santykių aplinkoje, kuriuos daro išmetimo kultūra. Pavyzdžiui, kodėl moterys uždirba mažiau už vyrus? Kodėl moterys yra atleidžiamos, vos tik paaiškėja, kad jos laukiasi? Kodėl menkai vertinamas jaunų žmonių darbas, dėl ko jie negali padaryti svarbių gyvenimo pasirinkimų? Kodėl sunkiausi darbai neretai teikia mažiausiai garantijų? Pernelyg daug žmonių darbe patiria išnaudojimą ar visai neranda darbo.
Daug žmonių, jaunų ir nelabai, nori išeiti iš darbo – ne todėl, kad nenorėtų dirbti, o todėl, kad darbo vietoje, darbinėje aplinkoje trūksta žmogiškumo.
Pernelyg daug – kone kasdien apie tai skaitome ir girdime – žmonių, kurie žūsta arba yra sužalojami darbe. Kiekviena tokia mirtis yra netektis visai visuomenei. Negalime apsiriboti mirčių skaičiavimu, turime atsiminti ir žuvusiųjų vardus. Nes asmuo nėra skaičius. Nes „nelaimingas atsitikimas“ yra drama šeimoms ir bendruomenei. Nes negalime leisti, kad pelnas ir asmuo būtų tame pat lygyje. Pinigų stabmeldystė pamina žmonių orumą ir nepaiso skirtumų.
Toliau stebime asmenų išnaudojimą darbe. Kai kurios išnaudojimo formos yra atviros ir žiaurios, kone vergiškos. Kitos subtilesnės – pavyzdžiui, jau minėtos prastesnės sąlygos motinystės atveju. Neturėtų būti karo bei prieštaravimų tarp šeimos ir darbo.
Pastaruosius keletą metų ryškėjo dar vienas reiškinys: žmonės turi darbą, tačiau negali išlaikyti šeimų ir optimistiškai žvelgti į ateitį. Daug žmonių, jaunų ir nelabai, nori išeiti iš darbo – ne todėl, kad nenorėtų dirbti, o todėl, kad darbo vietoje, darbinėje aplinkoje trūksta žmogiškumo. Sunki yra migrantų, žmonių su negalia, darbo netekusiųjų padėtis. Visais šiais atvejais turi kalbėti, veikti, tarpininkauti ir ką nors siūlyti profsąjungos, taip pat tada, kai asmuo nėra jos narys. Profsąjungos tarsi stovi darbo sargyboje.
Kita vertus, jos turi kurti sąjungas, o ne nevaisingas priešpriešas. Žmonėms reikia socialinės taikos, ypač dabartiniu istoriniu momentu. Ugdyti taiką darbo vietose, kuriose konfliktai nėra retenybė, yra svarbus uždavinys.
„Patikiu jus šv. Juozapo globai, kuris žinojo, kaip gražu, nors gal ir sunku, gerai atlikti savo darbą ir kaip malonu uždirbti duonos šeimai. Pažvelkime į jį ir jo gebėjimą ugdyti per darbą. Visiems jums ir jūsų artimiesiems linkiu ramių Kalėdų“, – sakė popiežius audiencijoje Italijos profsąjungos delegacijai.
