Trečiadienį per bendrąją audienciją popiežius Pranciškus tęsė prieš savaitę pradėtą naują katechezių ciklą, skirtą ignaciškajam dvasinės įžvalgos metodui. Kas yra ta dvasinė įžvalga, popiežius aiškino pasitelkęs konkretų pavyzdį iš šv. Ignaco Lojolos gyvenimo.
Ignacas namuose gydėsi mūšyje sužeistą koją. Norėdamas išsklaidyti nuobodulį, jis paprašė atnešti ką nors paskaityti. Labai mėgo pasakojimus apie riterių žygdarbius, bet, deja, namuose tokių knygų nebuvo. Buvo tik šventųjų gyvenimai. Šiek tiek nenoromis jis ėmė juos skaityti. Ir kaip tik skaitydamas iš pradžių nuobodžias šventųjų istorijas, jis atrado kitą pasaulį, kuris jį užkariavo ir pradėjo konkuruoti su anksčiau taip mėgtais pasakojimais apie riterius. Ignacą sužavėjo šv. Pranciškaus ir šv. Dominyko asmenybės, jis panoro jais sekti. Žinoma, ir riterių istorijos jį toliau žavėjo, tačiau palaipsniui jis pradėjo jausti savyje kaitą; pradėjo pastebėti esminius skirtumus tarp riterių ir šventųjų.
Autobiografijoje jis trečiuoju asmeniu rašo apie save: „Mąstymas apie pasaulio dalykus jam teikė daug malonumo, tačiau, kai tas mintis atidėdavo į šalį, jausdavosi tuščias ir nusivylęs. O kai imdavo mąstyti apie kelionę į Jeruzalę basomis, apie pasninką ir kitas šventiesiems įprastas asketines praktikas, šios mintys ne tik guodė jį tada, kai jis jomis gyveno, bet ir po to palikdavo jį patenkintą ir kupiną džiaugsmo“.
Šioje patirtyje galime pastebėti du aspektus, sakė popiežius Pranciškus. Pirmasis – tai laiko svarba. Iš pradžių mintys apie pasaulį yra patrauklios, bet paskui jos praranda savo spindesį ir palieka žmogų tuščią, nepatenkintą. Priešingai, mintys apie Dievą iš pradžių sukelia pasipriešinimą, bet kai jas priimame, jos nelauktai atneša ramybę, kuri tęsiasi ilgai.
mintys apie Dievą iš pradžių sukelia pasipriešinimą, bet kai jas priimame, jos nelauktai atneša ramybę, kuri tęsiasi ilgai.
Antrasis aspektas – tikslas, į kurį veda ši kaita. Dvasinės įžvalgos būdu gaunamas atsakymas – tai ne orakulo ištarmė ir ne burtų metimas pasirenkant vieną iš dviejų galimybių. Kad suprastume tikslą, turime būti jau nuėję tam tikrą gyvenimo kelio atkarpą. Ir turime ramiai peržvelgti tą kelią, kad suprastume, ko ieškome.
Ignacas, gulėdamas sužeistas namuose, iš pradžių visai negalvojo apie Dievą ar apie tai, kaip pakeisti savo gyvenimą. Pirmąją Dievo patirtį jis išgyveno įsiklausydamas į savo širdį, kuri parodė jame vykstančią jam pačiam įdomią kaitą: iš pirmo žvilgsnio patrauklūs dalykai jį nuvilia, o kiti, ne tokie patrauklūs, jam teikia ilgalaikę ramybę. Ignacas pajuto Dievą įsiklausydamas į savo širdį. „Štai ko turime išmokti! – sakė popiežius. – Turime įsiklausyti į savo širdį.“
Iganco pavyzdys mus moko dar vieno svarbaus dalyko – Dievas veikia ir per visiškai atsitiktinius įvykius. Iš tiesų atrodo, kad viskas kilo iš banalaus atsitiktinumo: nebuvo knygų apie riterius, o buvo tik šventųjų gyvenimai. Dievas veikia per įvykius, kurių neįmanoma suplanuoti.
Dvasinė įžvalga padeda atpažinti ženklus, kuriais Viešpats pasirodo per netikėtas, net nemalonias situacijas, kaip kad Ignacui buvo su sužeidimu. Jie gali vesti į susitikimą su tuo, kuris visiems laikams pakeis mūsų gyvenimą.
„Tegul Viešpats padeda mums įsiklausyti į savo širdis ir suprasti, kada kalba jis, o kada – ne jis, o kas nors kitas“, – baigė popiežius trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.
