Sekmadienio rytą popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje vadovavo Šventosios Dvasios atsiuntimo – Sekminių – iškilmės Mišioms. Komentuodamas Žodžio liturgijos skaitinius homilijoje jis kalbėjo apie Šventosios Dvasios veikimą pasaulyje, Bažnyčioje ir žmonių širdyse.
Bažnyčia nuo pat pradžių šaukiasi Dvasios Kūrėjos (Veni, Creator). Tačiau, jei viskas kyla iš Tėvo, koks gi yra Dvasios vaidmuo? Popiežius paminėjo didį Bažnyčios tėvą šv. Bazilijų, kuri rašė: „Jei pamėgintume iš kūrinijos atimti Dvasią, visi kūriniai susimaišytų ir jų gyvenimas neturėtų įstatymo, neturėtų jokios tvarkos“. Toks yra Dvasios vaidmuo. Ji nuo pat pradžios ir visais laikais yra darnos pradas. Ji visą kūriniją saugo nuo netvarkos ir užtikrina tvarką, palaiko jos harmoniją.
„Šiandien pasaulyje matome labai daug nesutarimų ir susiskaldymo, – kalbėjo popiežius. – Nors mes visi esame susiję, vis tiek stengiamės gyventi atsiskyrę vieni nuo kitų, nejautrūs, abejingi, o galiausiai ir slegiami vienatvės. Kiek daug visokių konfliktų ir karų! Net sunku patikėti, kiek daug blogo gali padaryti žmogus.“
Iš tiesų, sakė Pranciškus, mūsų priešiškumą kursto susiskaldymo dvasia, velnias, kurio vardas reiškia būtent skaldytoją. Jis mėgaujasi priešiškumu, neteisybe, šmeižtu. Kai susiduriame su nesantaikos blogiu, vien mūsų pastangų darnai atkurti nepakanka. Todėl užbaigdamas savąją Išganymo misiją Viešpats išliejo ant sukurtojo pasaulio savo Šventąją Dvasią, kuri yra susiskaldymo dvasios priešingybė. Šventoji Dvasia yra vienybės Dvasia, yra harmonija, kuri atneša taiką.
Jos veikimą matome ne tik kūrinijoje, bet, nuo Sekminių dienos, ir Bažnyčioje. „Atkreipkime dėmesį, – sakė Pranciškus, – kad Šventoji Dvasia sukuria Bažnyčią ne duodama nurodymus ir taisykles, bet nužengdama ant kiekvieno apaštalo. Kiekvienas gauna ypatingų malonių ir skirtingų charizmų. Visa ta skirtingų dovanų gausa galėtų sukelti sumaištį, tačiau Dvasia gausą ir įvairovę paverčia harmonija.
Per Sekmines Dvasia neprimeta savo tvarkos, nesukuria vienos kalbos, nepanaikina kultūrų skirtumų. Ji viską suderina ir harmonizuoja, tačiau nesuvienodina ir nestandartizuoja.“ Kaip girdėjome antrajame Mišių skaitinyje sakant šv. Paulių, „esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. […] Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 4. 13).
Sinodas yra ir turi būti kelionė pagal Dvasią – ne parlamentas, kuriame reikalaujama sau teisių ar mėginama prisiderinti prie pasaulio reikalavimų, ne galimybė eiti ten, kur vėjas neša, bet galimybė būti atidiems švelniam Dvasios dvelksmui.
„Turime žiūrėti į kiekvieną žmogų, kiekvieną tikėjimo brolį ir seserį, kaip priklausančius tam pačiam kūnui, kuriam priklausau ir aš. Šito mus moko Šventoji Dvasia.“ Popiežius pridūrė, kad būtent to siekia Bažnyčia, pradėjusi Sinodo kelionę. Sinodas yra ir turi būti kelionė pagal Dvasią – ne parlamentas, kuriame reikalaujama sau teisių ar mėginama prisiderinti prie pasaulio reikalavimų, ne galimybė eiti ten, kur vėjas neša, bet galimybė būti atidiems švelniam Dvasios dvelksmui. „Sugrąžinkime Šventąją Dvasią į Bažnyčios centrą, nes kitaip mūsų širdys degs meile ne Jėzui, o sau patiems“, – sakė Pranciškus.
Dvasia taip pat kuria darną kiekvieno žmogaus širdyje. „Šiandien, jos šventė dieną, klauskime savęs: ar esu klusnus Dvasios harmonijai? O gal man rūpi tik mano planai ir idėjos, gal neleidžiu, kad ji mane vestų, nepaisau jos kvietimų? Ar neskubu teisti, rodyti pirštu ir trankyti durimis, laikydamas save kitų auka? Ar pritariu jos harmoningai kūrybinei galiai, ar priimu ramybę teikiantį atleidimą? Ar aš atleidžiu kitiems, skatinu susitaikymą ir kuriu bendrystę?“
„Nors pasaulis susiskaldęs, nors ir Bažnyčioje daug nesantaikos, nors širdyje nėra ramybės, – sakė popiežius baigdamas homiliją, – mes negaiškime laiko kritikuodami kitus ar pykdami ant savęs, bet šaukimės Dvasios: Šventoji Dvasia, Jėzaus ir Tėvo Dvasia, neišsenkantis darnos šaltini, tau patikime pasaulį, Bažnyčią ir savo širdis!“
