Lapkričio 28-osios rytą Stambulo Šventosios Dvasios katedroje įvyko pirmasis Leono XIV susitikimas su Turkijos katalikų bendruomene. Susitikime dalyvavo Turkijos vyskupai su kitais katalikų bendruomenės dvasininkais, pašvęstaisiais ir pastoracijos darbuotojais. Visos Katalikų Bažnyčios Turkijoje vardu popiežių pasveikino arkivyskupas Martinas Kmetecas, Turkijos vyskupų konferencijos pirmininkas, tarnaujantis Bažnyčiai Smirnoje (Izmire), Anatolijos pusiasalyje, azijinės Turkijos vakaruose.
Popiežius Žodžio liturgijos homilijoje pažymėjo, kad Turkija yra „šventa žemė“, kurioje įvyko žydų tautos ir krikščionybės bei Senojo ir Naujojo Testamentų susitikimas ir buvo parašyti daugelio pirmųjų Bažnyčios susirinkimų puslapiai. Mus vienijančio tikėjimo šaknys gilios, sakė Leonas prisiminęs Abraomo kelionę per dabartinės Turkijos žemes iki Pažadėtosios Žemės ir pirmųjų po Jėzaus mirties ir prisikėlimo mokinių atvykimą į Anatoliją. Būtent Antiochijoje Jėzaus mokiniai gavo krikščionių vardą, šv. Paulius šiame mieste pradėjo ne vieną apaštališkąją kelionę, o Efeze gyveno ir mirė šv. Jonas Evangelistas.
Pažymėjęs, jog dabartinės Turkijos krikščionių bendruomenės kilusios iš šios turtingos tikėjimo istorijos, popiežius patikino, kad ji pašauktą auginti Abraomo, apaštalų ir Bažnyčios tėvų pasėtą tikėjimą. Tačiau istorija nėra kažkas, ką turime tik atminti ir gerbti kaip šlovingą praeitį, kai su nusivylimu matome, kokia maža tapo Katalikų Bažnyčia. Kaip tik priešingai, sakė popiežius, esame kviečiami laikytis evangelinės Šventosios Dvasios apšviestos vizijos – mažumo kelio.
galima aiškiai matyti kai kuriuos vilties ženklus, tereikia prašyti Viešpaties malonės juos atpažinti ir auginti.
Mažumas yra Viešpaties kelias – esame kviečiami juo eiti. Pranašai skelbė apie mažą daigą, išaugsiantį atžalą (Iz 11,1). Jėzus gyrė mažutėlius, kurie pasitiki juo (Mt 10, 13–16), jis mokė, kad Dievo karalystė savęs neprimeta galios veiksmais (Lk 17, 20–21), bet kad auga kaip mažiausia iš visų sėklų žemėje (Mk 4, 31). Mažumo logika yra tikroji Bažnyčios stiprybė, pridūrė Leonas. Ji glūdi ne jos ištekliuose ar struktūrose, jos misijos vaisiai nepriklauso nuo skaičių, ekonomikos galios ar socialinės įtakos. Bažnyčia gyvuoja Avinėlio šviesa. Susibūrusi prie jo, ji siunčiama į pasaulį Šventosios Dvasios galia. Vykdanti šią misiją Bažnyčia nuolat raginama pasitikėti Viešpaties pažadu: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Lk 12, 32).
Pastebėjęs, kad Turkijos katalikų bendruomenė maža, tačiau vaisinga kaip karalystės sėkla ir stipri kaip raugas, popiežius Leonas ją paragino „ugdyti pasitikinčios vilties nusistatymą, pagrįstą tikėjimu ir esantį vienybėje su Dievu. Turime džiugiai skelbti Evangeliją ir į ateitį žvelgti su viltimi!“. Leonas pridūrė, kad jau dabar galima aiškiai matyti kai kuriuos vilties ženklus, tereikia prašyti Viešpaties malonės juos atpažinti ir auginti.
Apibūdinęs Tikėjimo išpažinimą paskelbusį I visuotinį Nikėjos susirinkimą kaip visiems laikams Bažnyčiai ir žmonijai reikšmingą įvykį, popiežius aptarė kai kuriuos jo metamus iššūkius. Vienas jų yra svarba suvokti tikėjimo ir buvimo krikščioniu esmę, kvietimą nepaisant skirtingumų siekti vienybės ir tikėjimo esmės pagal Kristų ir Bažnyčios Tradiciją. Vienbalsiai kartu ištariamas Tikėjimo išpažinimas tampa įžvalgos kriterijumi, centru, apie kurį turi suktis mūsų įsitikinimai ir veiksmai.
Kitas iššūkis yra būtinumas atrasti Kristaus veide Dievo Tėvo veidą. Nikėja skelbia apie Jėzaus dieviškumą ir jo lygybę su Tėvu. Jėzuje atrandame tikrąjį Dievo veidą ir jo galutinį žodį žmonijai ir istorijai. Tačiau stovime priešais kitą, „naujojo arijonizmo“ iššūkį – žavėjimąsi Jėzumi tik žmogišku lygmeniu, gal su religine pagarba, tačiau nelaikant jo gyvuoju ir tikruoju Dievu, esančiu tarp mūsų. Jo dievystė, jo viešpatavimas istorijoje temdomas ir jis paverčiamas tik didžia istorine figūra, išmintinguoju mokytoju ar už teisingumą kovojusiu pranašu, bet ne daugiau. Nikėja mus moko, kad Jėzus nėra praeities figūra. Jis yra Dievo Sūnus, esantis mūsų tarpe, vedantis istoriją į Dievo pažadėtą ateitį.
Apmąstyti tikėjimą ir plėtoti mokymą yra dar vienas iššūkis. Doktrinos vystymo dėka Nikėjos išpažinimą papildė nauja formulė: Nikėjos-Konstantinoplio išpažinimas, kurį išpažįstame per kiekvieno sekmadienio Mišias. Pasak Leono, tai svarbi pamoka, kad krikščioniškas tikėjimas visada turi būti išreiškiamas gyvenamo laikmečio kalbomis ir kultūros kategorijomis, kaip tai darė Nikėjos ir kitų susirinkimų tėvai.
