„Į Viešpaties namus džiaugsmingai keliaukim“, – šiais psalmės žodžiais liturgija mus kviečia džiugiai keliauti į susitikimą su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, Visatos Valdovu, romiu ir nuolankiu Karaliumi, kuris yra visko pradžia ir pabaiga, pradėjo popiežius sekmadienio rytą Šv. Petro aikštėje aukotų Mišių homiliją.
Šią dieną, kai Bažnyčia švenčia liturginius metus užbaigiančią Kristaus Karaliaus iškilmę, vyskupijų lygmeniu minima Pasaulinė jaunimo diena, o Romoje švenčiamas bažnytinių chorų ir visų bažnytinės muzikos atlikėjų Jubiliejus. Šeštadienį, lapkričio 22 d., į Romą atvykę choristai ir muzikantai šventė savo dangiškosios globėjos šv. Cecilijos liturginį minėjimą.
„Mielieji choristai ir muzikantai, – kreipėsi popiežius Leonas, – šiandien jūs švenčiate savo Jubiliejų ir dėkojate Viešpačiui už dovaną ir malonę jam tarnauti, savo balsais ir talentais jį šlovinti ir dvasiškai ugdyti brolius ir seseris. Didžiosios civilizacijos mums padovanojo muziką, kad galėtume išreikšti tai, ką turime savo širdyse ir ką ne visada galima išreikšti žodžiais. Tie jausmai gali būti išreikšti giesme.
Giesmė ir daina yra natūralus ir universalus žmogaus raiškos būdas. Kaip mums primena šv. Augustinas, giedodamas žmogus išreiškia meilę, bet taip pat ir skausmą, švelnumą bei troškimus, glūdinčius jo širdyje, o kartu ir meilę tam, kuriam jis skiria savo giesmę.“
Popiežius pabrėžė, kad Dievo tautai giesmė – tai malda ir šlovinimas. Tai, kaip sako psalmininkas, – „naujoji giesmė“. Per Kristų mes tampame malonės giesmininkais. Šitaip liturginė muzika tampa labai vertinga priemone, kuria šloviname Dievą ir išreiškiame naujojo gyvenimo su Kristumi džiaugsmą.
Šv. Augustinas Dievo tautą palygino su keliauninkais, kurių dvasią palaiko giesmė. Taigi mes visi esame tarsi didžiojo choro nariai, kurie susikibę už rankų eina pirmyn giedodami Dievo šlovę. Giesmė mums primena, kad esame keliaujanti Bažnyčia, piligrimai, pašaukti šlovinti ir džiaugtis.
Bažnytiniai chorai atlieka labai svarbią liturginę tarnystę, kuri reikalauja stropaus pasirengimo, kantrybės, tarpusavio supratimo ir, svarbiausia, gilaus dvasinio gyvenimo, kad giedodami savo giesme padėtume melstis visiems kitiems.
Choras, sakė popiežius, yra tarsi šeima, kurios narius, nors ir tarpusavyje skirtingus, vienija meilė muzikai ir liturginei tarnystei. „Tačiau nepamirškite, – prašė popiežius choristų, – kad visa tikinčiųjų bendruomenė yra jūsų didelė šeima: jūs esate jos dalis, įsipareigoję ją padaryti vieningesnę, įkvėpdami ir įtraukdami į visų bendrą maldą.“
Leonas XIV pavedė choristus ir visus bažnytinės muzikos atlikėjus šv. Cecilijos, mergelės ir kankinės, globai. Ji čia, Romoje, sukūrė gražiausią meilės giesmę, Kristui ir Bažnyčiai paaukodama savo gyvenimą ir duodama šviesų tikėjimo ir meilės liudijimą.
Popiežius baigė homiliją kartodamas šios dienos psalmės raginimą: „Į Viešpaties namus džiaugsmingai keliaukim“.
