Didžiojo ketvirtadienio rytą popiežius – Romos vyskupas – su vyskupijos parapijose ir Vatikane dirbančiais kunigais Šv. Petro bazilikoje koncelebravo Krizmos Mišias.
Krizmos Mišių pavadinimas reiškia, kad per šias Mišias pašventinama krizma kartu su kitais dviem (katechumenų ir ligonių) aliejais, naudojamais teikiant sakramentus. Aliejų pašventinimas primena, kad Kristus yra Pateptasis (gr. christos), o per sakramentus ir visi krikščionys tampa „pateptaisiais“ kartu su Kristumi. Per Krizmos Mišias kunigai taip pat atnaujina šventimų dieną duotus kunigystės pažadus.
Krizmos Mišios paprastai aukojamos tik vyskupijų katedrose Didžiojo ketvirtadienio rytą. Tačiau būna ir ypatingų, vietinių sąlygų nulemtų išimčių. Ten, kur vyskupijos labai didelės (pvz., Amazonijoje ar Okeanijos salynuose) ir per vieną dieną neįmanoma iš parapijos nuvykti į vyskupijos katedrą ir sugrįžti, Krizmos Mišios aukojamos kitą dieną Didžiosios savaitės pradžioje arba po Velykų. Galima priminti, kad šiais metais Šventojoje Žemėje nuspręsta nukelti Krizmos Mišias. Jos bus aukojamos ateityje, kai bus palankesnės sąlygos.
„Jau priartėjome prie Velykų tridienio, – prieš kunigystės pažadų atnaujinimą ir aliejų šventinimo apeigas Leonas XIV kreipėsi į Romos kunigus. – Viešpats vėl mums parodo savo misijos viršūnę, kad jo kančia, mirtis ir Prisikėlimas taptų mūsų misijos šerdimi. Pirmą kartą kaip Romos vyskupas vadovauju Krizmos Mišioms, tad noriu kartu su jumis apmąstyti misiją, kuriai Dievas mus subūrė kaip vieną sau tautą.“
„Krikščionių misija – tai ta pati misija, kurią vykdė Jėzus, o ne kokia nors kita, – pabrėžė popiežius. – Kiekvienas joje dalyvauja pagal savo pašaukimą. Kiekvienas pašaukimas suteikiamas žmogui asmeniškai, tačiau jis vykdomas bendrystėje su kitais.
Mes, vyskupai ir kunigai, tarnaujame misionieriškai tautai. Kartu su visais pakrikštytaisiais esame Kristaus Kūnas, pateptas Jo laisvės ir paguodos Dvasia, pranašystės ir vienybės Dvasia. Mes visi esame Jo Kūno nariai, esame „apaštalinė“ Bažnyčia – tai yra Bažnyčia, kuriai suteiktas siuntimas išeiti iš savęs ir tarnauti.“
Toliau Krizmos Mišių homilijoje popiežius pasidalijo keliomis įžvalgomis apie Šventimų sakramentą priėmusiųjų pašaukimą ir atsakomybę.
Pirmiausia Leonas XIV atkreipė dėmesį, kad būti siunčiamiems reiškia atsiskyrimą, nutolimą nuo to, kas pažįstama, kas teikia saugumą, ir žengimą į nauja. Šiomis dienomis liturgijoje skambančioje šv. Pauliaus Laiško filipiečiams ištraukoje girdime, kad Kristus „nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save“ (Fil 2, 6–7). Kiekviena misija prasideda nuo tokio išsižadėjimo, per kurį viskas atgimsta.
Tačiau niekas negali atimti ar panaikinti mūsų, kaip Dievo vaikų, orumo. Taip pat negali būti ištrinti jausmai, patirtys ir vietos, kurios yra mūsų gyvenimo šaltinis. Esame tiek gėrio, tiek įvairių mūsų ribotumą liudijančių istorijų paveldėtojai. Į jas Evangelija turi atnešti šviesą, atleidimą ir išganymą.
Krikščionių misija – tai ta pati misija, kurią vykdė Jėzus, o ne kokia nors kita.
„Taigi, – pabrėžė Leonas XIV, – nėra misijos be susitaikinimo su savo kilmės šaknimis, be gautų dovanų ir savo pažeidžiamumo suvokimo; tačiau taip pat nėra ramybės be išvykimo, nėra sąmoningumo be atsiskyrimo, nėra džiaugsmo be rizikos. Mes esame Kristaus Kūnas, kai einame pirmyn, susitaikydami su praeitimi, bet nebūdami nuo jos priklausomi.“
Antrasis, pasak popiežiaus, krikščioniškosios misijos dėsnis yra susitikimas. Žinome, kad mūsų istorijos eigoje misija ne kartą buvo iškreipta, užvaldyta dominavimo logikos, visiškai nesuderinamos su Jėzaus Kristaus siūlomu keliu.
Leonas XIV paminėjo popiežiaus Jono Pauliaus II drąsiai ištartus žodžius, kad „dėl to ryšio, kuris mistiniame Kūne mus vienija vienus su kitais, mes visi, nors ir neturėdami asmeninės atsakomybės, nešame tų, kurie gyveno prieš mus, klaidų ir kaltės naštą“. O tai reiškia, kad turime visada atsiminti, jog nei pastoracinėje, nei socialinėje ar politinėje srityse gėris negali kilti iš prievartos.
Didieji misionieriai mus moko, kad apaštalavimo misija turi būti vykdoma tyliai, tarsi ant pirštų galų, prisiartinant prie kito žmogaus, dalijantis gyvenimu, nesavanaudiškai tarnaujant, be išskaičiavimų ar strategijų, bet per pagarbų dialogą. Tai, pasak popiežiaus, Įsikūnijimo kelias, įgaunantis Evangelijos įkultūrinimo formą. Išganymo žinią žmogus gali priimti tik jei ji skelbiama jo gimtąja kalba.
Galiausiai popiežius paminėjo ir kitą, galbūt radikaliausią, krikščioniškosios misijos aspektą – dramatišką nesupratimo ir atmetimo galimybę. Kryžius yra misijos dalis. Tačiau po mirties tamsos ateina Prisikėlimo šviesa. Gyvenime tenka susidurti su situacijomis, kai atrodo, kad viskas baigta, kad misija buvo beprasmė.
Nesėkmės dažnai kyla iš mūsų nepakankamumo, iš pasimetimo tarp šviesos ir šešėlių. Dėl to reikia visada žiūrėti į garsiųjų liudytojų pavyzdį, jų turėtą nepalaužiamą viltį. Popiežius paminėjo prie altoriaus nužudyto vyskupo šventojo Oscaro Romero pavyzdį.
„Dabartiniais tamsiais istorijos laikais Dievas siunčia mus skleisti Kristaus kvapą ten, kur viešpatauja mirties tvaikas. Atnaujinkime savo „Taip“ šiai misijai, kuri reikalauja vienybės ir atneša taiką. Štai, mes čia! Nugalėkime bejėgiškumo ir baimės jausmą! Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant.“
