Kovo 13 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pasveikino piligrimus ir pradėjo naują katechezių ciklą. Apžvelgus ydas laikas pažvelgti į kitą paveikslo pusę. Žmogaus širdis gali pasiduoti įtikinamai prisistatančioms ydoms, pagundoms, bet gali joms pasipriešinti. Nors gali būti labai sunku, žmogus sukurtas gėriui. Galima praktikuoti gėrio meną ir įgyti nuostatas, kurios tampa nuolatinėmis, – dorybes.
Pasak popiežiaus katechezės, kurią perskaitė jo bendradarbis, šios nuostabios galimybės apmąstymas yra svarbus klasikinės moralinės filosofijos skyrius. Lotynų filosofai kalbėjo apie virtus, o graikai – aretè. Lotyniškas žodis išryškina, jog dorybingas asmuo yra stiprus, drąsus, susivaldantis ir asketiškas. Toks dorybingumas yra ilgo puoselėjimo, sunkaus ir kartais skausmingo, vaisius. O graikiškas žodis išryškina tai, kas tobula, žavi, išnyra. Dorybingas asmuo yra tas, kuris nepraranda savo prigimties kaip nors deformuodamasis, bet yra ištikimas savo pašaukimui ir tokiu būdu iki galo save realizuoja.
Klystume, jei manytume, jog šventieji yra išimtis tarp žmonių: siauras čempionų ratelis, sugebantis pranokti žmonių giminės ribas. Tačiau dorybės perspektyvoje šventieji yra tie, kurie realizuodami savo pašaukimą tapo visiškai savimi. Koks būtų laimingas pasaulis, jei teisingumas, pagarba, abipusis geranoriškumas, dvasios kilnumas ir viltis būtų ne reta anomalija, bet įprastas elgesys. Mūsų laikais, kai dažnai susiduriame su tuo, kas žmoguje yra blogiausia, visi turėtų stengtis atskleisti ir praktikuoti dorybingą elgesį. Deformuotame pasaulyje turime prisiminti tą formą, pagal kurią buvome nulipdyti – Dievo paveikslą, įspaustą mumyse visam laikui.
Deformuotame pasaulyje turime prisiminti tą formą, pagal kurią buvome nulipdyti – Dievo paveikslą, įspaustą mumyse visam laikui.
Katalikų Bažnyčios Katekizmas dorybės sąvoką apibrėžia taip: „dorybė yra pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera“ (1803 sk.). Tai nėra spontaniškas ir atsitiktinis gėris, epizodiškai, tarsi lietus, krintantis iš dangaus. Istorija byloja, kad net ir nusikaltėliai tam tikrais momentais padaro gerų darbų. Šie darbai bus įrašyti į „Dievo knygą“, tačiau dorybė yra kai kas kita. Tai gėris, kuris atsiranda žmogui palengva bręstant ir galiausiai tampa jo vidine savybe. Dorybė taip pat yra laisvės habitus (įprotis). Jei esame laisvi rinktis, jei kas kartą esame kviečiami rinktis tarp gera ir bloga, dorybė mums leidžia įprasti rinktis teisingai.
Jei dorybė yra tokia graži dovana, kyla klausimas: kaip įmanoma ją įgyti? Atsakymas į šį klausimą nėra paprastas, jis sudėtingas.
Krikščioniui visų pirma padeda Dievo malonė. Mumyse, gavusiuose Krikštą, veikia Šventoji Dvasia, darbuojasi mūsų sielose ir kreipia jas į dorybingą gyvenimą. Daug krikščionių pasiekė šventumą per ašaras, suvokdami, kad negali vieni įveikti savo silpnybių ir patirdami, kad Dievas padeda užbaigti gerąjį darbą. Malonė visada eina pirmiau mūsų moralinio įsipareigojimo.
Labai svarbu nepamiršti labai geros senovės išminčių pamokos, kad dorybė auga ir gali būti ugdoma. Todėl pirmoji Šventosios Dvasios dovana, kurios reikia prašyti, yra būtent išmintis. Žmogus nėra laisva teritorija, kurią užkariauja malonumai, emocijos, instinktai, aistros, jam nesugebant suvaldyti šių kartais chaotiškai jame gyvenančių jėgų. Turime neįkainojamą dovaną – proto atvirumą, išmintį, sugebėjimą pasimokyti iš klaidų, kad galėtume gera kryptimi nukreipti savo gyvenimą. Taip pat reikia geros valios: gebėjimo rinktis gėrį, asketinių pastangų save formuojant, vengiant perlenkimų.
Popiežius Pranciškus pakvietė būsimose katechezėse tęsti kelionę ramioje dorybių visatoje, sudėtingoje, bet tiek daug lemiančioje mums siekiant laimės.
