Pirmadienio rytą popiežius Leonas XIV išvyko į Alžyrą. Prasidėjo pusantros savaitės (balandžio 13–23 d.) truksianti apaštališkoji kelionė į keturias Afrikos šalis – Alžyrą, Kamerūną, Angolą ir Pusiaujo Gvinėją.
Pirmadienio programoje – susitikimai su Alžyro valdžios vadovais ir visuomenės atstovais, vizitas sostinės didžiojoje mečetėje, malda kartu su mažąja katalikų bendruomene. Antradienį Leonas XIV nukeliaus į Anabą – senąjį Hiponą – šv. Augustino miestą.
Alžyras pagal plotą, siekiantį 2,4 mln. kvadratinių kilometrų, yra didžiausia valstybė Afrikoje ir dešimtoji viso pasaulio mastu. Šalyje gyvena beveik 47 mln. žmonių, kurių dauguma išpažįsta islamą. Katalikų yra tik apie 9 tūkst. katalikų ir jie sudaro mažiau nei 0,02 % šalies gyventojų. Alžyre veikia 4 vyskupijos, turinčios 29 parapijas. Vyskupų (tarnaujančių ir emeritų) yra 9, kunigų (diecezinių ir vienuolių) – 60, vienas nuolatinis diakonas, 105 seserys vienuolės ir 18 brolių vienuolių. Sielovadoje taip pat talkina keliolika pasauliečių misionierių ir katechetų.
Skrendant iš Romos į Alžyrą popiežius lėktuve pasveikino kartu keliavusius žurnalistus. Jis sakė, kad ši kelionė jam yra ypatinga dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jis džiaugiasi galėdamas aplankyti šventojo Augustino žemę. Anot jo, šis Bažnyčios mokytojas iki šiol yra labai gerbiamas savo gimtinėje ir kartu simbolizuoja svarbų tiltą tarpreliginiam dialogui. Būtent todėl kelionė į vietas, kuriose šv. Augustinas gyveno ir tarnavo kaip vyskupas, turi ypatingą prasmę. Ši kelionė svarbi visai Bažnyčiai. Šiandien ypač svarbu statyti tiltus tarp tautų ir religijų, siekiant taikos ir susitaikinimo. Šia prasme, pasak popiežiaus, kelionė į Alžyrą suteikia galimybę skelbti taikos žinią, skatinti žmonių ir tautų tarpusavio pagarbą.
Alžyro sostinės oro uoste popiežių pasitiko prezidentas Abdelmadjidas Tebboune’as. Po oficialios sutikimo ceremonijos oro uosto valstybinio protokolo salėje įvyko pirmasis popiežiaus privatus pokalbis su Alžyro valstybės vadovu.
Iš oro uosto popiežius atvyko prie „Kankinių paminklo“ Alžyro miesto centre. Šis monumentas buvo pastatytas žuvusiųjų per kovas už nepriklausomybę (1954–1962 m.) atminimui. Prie paminklo įvyko pirmasis popiežiaus susitikimas su Alžyro visuomenės atstovais.
Leonas XIV sakė, kad jis atvyko prie šio paminklo pagerbti šios tautos istorijos ir žmonių, kovojusių už tautos orumą ir nepriklausomybę. „Šioje vietoje prisimename, kad Dievas nori taikos kiekvienai tautai, – kalbėjo popiežius. – Taika yra ne tik karo nebuvimas, bet teisingumo ir orumo išraiška. Taika, leidžianti žengti į ateitį susitaikiusiomis sielomis, įmanoma tik vieni kitiems atleidžiant. Tikroji išsivadavimo kova bus galutinai laimėta tik tada, kai pagaliau bus pasiekta širdžių taika.“
Popiežius sakė gerai suprantąs, kad sunku atleisti, tačiau, kai visame pasaulyje ir toliau daugėja karų, reikia drąsiai ryžtis atleisti, nekaupti nuoskaudų iš kartos į kartą.
Popiežius sakė gerai suprantąs, kad sunku atleisti, tačiau, kai visame pasaulyje ir toliau daugėja karų, reikia drąsiai ryžtis atleisti, nekaupti nuoskaudų iš kartos į kartą. „Ateitis priklauso taikos vyrams ir moterims. Teisingumas galiausiai nugalės neteisingumą, o smurtas, kad ir kaip beviltiškai atrodytų padėtis, niekada netars paskutinio žodžio.“
„Kiekviena tauta saugo unikalų istorijos, kultūros ir tikėjimo paveldą. Šį turtą turi ir Alžyras – jis padėjo šaliai įveikti sunkumus ir toliau lemia jos ateitį. Labai svarbi šio paveldo dalis yra tikėjimas į Dievą, – kalbėjo popiežius Leonas. – Tikėjimas suteikia šviesos žmonių gyvenimui, stiprina šeimas ir įkvepia brolystės jausmą. Tauta, kuri myli Dievą, turi brangiausią turtą, o alžyriečių tauta saugo šį turtą kaip vertingiausią brangakmenį. Mūsų pasauliui reikia tikinčiųjų, reikia tikėjimo vyrų ir moterų, trokštančių teisingumo ir vienybės.“ Pasak popiežiaus, iš tiesų tai didelė dovana ir palaimintas įsipareigojimas, kai tikintieji skelbia ir liudija, kad jie yra Dievo vaikai ir vieni kitų seserys bei broliai.
Po žuvusiųjų už laisvę pagerbimo popiežius nuvyko į Alžyro prezidento rūmus, kur įvyko oficialus susitikimas su valstybės vadovu Abdelmadjidu Tebboune’u. Popiežiaus ir prezidento pokalbis vyko už uždarų durų.
Iš prezidentūros popiežius atvyko į konferencijų rūmus, kur jo laukė kiti Alžyro politikai, užsienio šalių diplomatai, taip pat Alžyro verslo ir kultūros pasaulio atstovai. Čia prezidentas dar kartą oficialiai pasveikino į Alžyrą atvykusį popiežių, o popiežius padėkojo už kvietimą ir svetingą priėmimą. Leonas XIV paminėjo savo, kaip vienuolio augustino, du apsilankymus šv. Augustino mieste Anaboje. Dabar jis į Alžyrą sugrįžta kaip Petro įpėdinis.
„Atvykstu pas jus kaip taikos piligrimas, trokštantis susitikti su kilnia Alžyro tauta, – kalbėjo popiežius. – Atvykstu kaip taikos ir vilties, kurios pasaulis taip trokšta ir kurios jūsų tauta visada siekė, liudytojas.“ Alžyro gyventojai pakėlė visus sunkius išmėginimus, nes jų tauta turi gilias solidarumo, svetingumo ir bendruomeniškumo šaknis. Šiomis vertybėmis kasdien gyvena milijonai nuolankių ir teisių žmonių.
Pasak popiežiaus, ši teisingumo vizija yra paprasta ir tuo pat metu – radikali. Ši teisingumo vizija – tai kituose atpažinti Dievo atvaizdą. Religija be gailestingumo ir visuomeninis gyvenimas be solidarumo yra papiktinimas Dievo akyse.
Deja, toliau kalbėjo popiežius, šiandien pasaulyje matome visuomenes, kurios, save laikydamos pažangiomis, vis labiau grimzta į nelygybę ir atskirtį. Šiandieninė viso pasaulio padėtis kelia vis didesnį nerimą. Alžyriečiai, praeityje patyrę daug sunkių išmėginimų, gali kritiniu žvilgsniu žiūrėti į pasaulio pusiausvyrą.
Šiandieninė viso pasaulio padėtis kelia vis didesnį nerimą. Alžyriečiai, praeityje patyrę daug sunkių išmėginimų, gali kritiniu žvilgsniu žiūrėti į pasaulio pusiausvyrą.
Mūsų dienų pasaulis turi liautis gilinti nesusipratimus ir kurstyti konfliktus. Reikia užkirsti kelią tarptautinės teisės pažeidimams ir neokolonialistiniams siekiams. Reikia gerbti kiekvieną žmogų ir jausti kito skausmą, jei norime, kad istorija pasuktų nauju keliu. Šiandien tai kaip niekada anksčiau aktualu.
Popiežius ragino ir Alžyro valdžią skatinti gyvą, dinamišką, laisvą pilietinę visuomenę, kurioje ypač jauniems žmonėms būtų pripažįstama galimybė prisidėti prie vilties horizonto plėtimo visų žmonių labui. „Tikroji šalies jėga kyla iš visų bendradarbiavimo siekiant bendrojo gėrio, – kalbėjo Leonas XIV. – Valdžia yra pašaukta ne viešpatauti, bet tarnauti tautai ir jos vystymuisi. Politinė veikla turi būti grindžiama teisingumu, be kurio nėra tikros taikos.“ Popiežius patikino, kad Katalikų Bažnyčia nori prisidėti prie Alžyro bendrojo gėrio, kad ši šalis būtų tarsi tiltas tarp Šiaurės ir Pietų, tarp Rytų ir Vakarų.
Popiežius paminėjo, kad šiandien pasaulyje, o Alžyras – irgi ne išimtis, matome nerimą keliančias tiek sekuliarizacijos, tiek ir fundamentalizmo tendencijas, dėl kurių daug žmonių praranda tikrąją Dievo ir visų Jo kūrinių orumo viziją. Tuomet religiniai simboliai ir žodžiai tampa arba piktžodžiavimo, smurto ir priespaudos kalba, arba prasmės netenkančiais ženklais didžiulėje vartojimo rinkoje. „Tačiau šios absurdiškos poliarizacijos neturi mūsų gąsdinti, – sakė popiežius. – Reikia ugdyti kritinį mąstymą ir laisvę, gebėjimą klausytis ir dialogą, pasitikėjimą, kuris leidžia mums įžvelgti kitame kelionės draugą, o ne grėsmę. Turime dirbti, kad išgydytume atmintį ir kad buvę priešai susitaikintų.“
Baigdamas savo kalbą popiežius patikino, kad jis meldžia Dievą laiminti Alžyrą ir visus jo gyventojus.
