Gruodžio 14 d. bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pratęsė katechezių ciklą apie dvasinę įžvalgą, be kurios sunku padaryti, ypač sudėtingose situacijose, teisingus pasirinkimus.
Ankstesnėse katechezėse aptaręs tokiai įžvalgai svarbius veiksnius – maldą, savęs pažinimą, troškimus, gyvenimo knygą, nusivylimą ir paguodą, šio trečiadienio katechezėje Pranciškus kalbėjo apie budrumą.
Katechezės pradžioje buvo perskaitytas Jėzaus perspėjimas: „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“ (Mt 12, 43-45).
Kad pastangos suprasti ir priimti geriausią sprendimą nenueitų veltui, svarbu yra išlikti, kaip pabrėžia Jėzus, budriems. Visada yra rizika viską prarasti ir grįžti į pradinį tašką ar dar blogesnes sąlygas: taip pat dėl to, kad piktoji dvasia visada mums nori pakišti koją ir viską sugadinti.
Evangelijose Viešpats ne kartą sako, kad geras mokinys yra tas, kuris išsaugo budrumą, neapsnūsta, nepasiduoda pernelyg dideliam pasitikėjimui savimi ir yra pasirengęs atlikti savo pareigas.
Evangelinis budrumas yra galutinio Viešpaties atėjimo laukiančių krikščionių laikysena, antra vertus, kasdienio gyvenimo nuostata, kad mūsų geri pasirinkimai, kartais padaryti po didelio dvasinės įžvalgos darbo, nuosekliai realizuotųsi ir duotų vaisių.
Be dvasinio budrumo rizika, kad viską prarasime, iš tiesų didelė. Tai, patikslino popiežius Pranciškus, ne psichologinis, o dvasinis pavojus, kurį kelia piktoji dvasia. Jis kyla būtent tada, kai pradedame pernelyg savimi pasitikėti ir galvoti, jog viskas klostosi puikiai, viskas puiku. Tai metas, kai piktoji dvasia gali sugrįžti ir, pasak Jėzaus, rasti namus sutvarkytus, iššluotus, bet tuščius. Visi daiktai savo vietoje, tik namų šeimininko nesimato, jis kažkur išėjęs, o gal užsnūdęs ir nieko nemato – tarsi jo ir nebūtų. Rizikuojame prarasti budrumą tada, kaip prarandame ar pamirštame nuolankumą saugoti savo širdį.
Piktoji dvasia gali tuo pasinaudoti, sugrįžti į tuos namus ir ne viena, bet su septyniomis kitomis ir dar piktesnėmis dvasiomis. Vis dėlto kaip tokia piktadarių kompanija, plėšikų gauja taip lengvai įsiveržia į gero šeimininko gražią ir tvarkingą buveinę, galbūt išgirtą artimųjų ir draugų? Gali būti, kad toks šeimininkas pernelyg pamilo savo namus, kitaip tariant, save patį, ir nustojo laukti Viešpaties.
Gali būti, kad baimindamasis sugriauti tvarką namuose, juos uždarė kitiems, vengė vargšų, benamių. Nėra reta išgirsti – „taip, prieš tai elgiausi blogai, dabar atsiverčiau, pasikeičiau, viską susitvarkiau, jaučiuosi ramus“.
Už jautimosi tvarkingu, tvarkingesniu ir teisesniu už kitus dažnai slypi nepagrįsta puikybė, per didelis pasitikėjimas savimi, o ne Viešpaties malone: tai atviros durys piktajam, kuris pro jas įžengia – neretai labai mandagiai iš pradžių, bet galiausiai užvaldo namus – mūsų širdį, mūsų sielą. „Tam žmogui darosi blogiau negu pirma“, – konstatuoja Jėzus.
„Brangūs broliai ir seserys, tai atrodo neįmanoma, bet taip yra. Deja, patirtis tai patvirtina. Kiekvienas gali tai patikrinti prisimindamas savo asmeninę istoriją. Neužtenka vien geros dvasinės įžvalgos ir gero pasirinkimo. Reikia išlikti budriems, nes kartais piktoji dvasia gali apsimesti angelu. Budrumas yra išminties ir ypač nuolankumo, kuris yra krikščioniškojo gyvenimo kelias, ženklas“, – sakė popiežius Pranciškus.
