Rugsėjo 24 dienos vidudienio maldos susitikime popiežius Pranciškus komentavo paradoksalų Jėzaus palyginimą apie vynuogyno darbininkus, kurie pradeda darbą skirtingu dienos metu, ryte ar popietę, bet vynuogyno šeimininkas pradėjusiems vėliau sumoka tiek pat, kiek pradėjusiems anksčiau. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai neteisinga, bet palyginimo esmė – Dievas neskaičiuoja nuopelnų, bet myli visus kaip vaikus (žr. Mt 1, 16).
Stabtelėkime, kvietė Pranciškus, prie dviejų palyginimo akcentų, dviejų dieviškų veiksmų: Dievas mus kviečia į savo vynuogyną kiekvieną dienos valandą. Visiems jis atlygina vienodai.
Evangelisto Mato perduotame pasakojime skaitome, jog vynuogyno šeimininkas pirmuosius vynuogyno darbininkus pasamdė anksti ryte, auštant, o paskutiniuosius, kurių niekas kitas nepakvietė darbui, kone vakare, saulėlydžio valandą. Palyginime atsiskleidžia, kad darbuojasi ne vien žmonės, bet ir Dievas, kuris nenuilsdamas eina ieškoti darbininkų: jis nelaukia, kol jie patys pas jį ateis, netikrina kiekvieno sugebėjimų ar nuopelnų, nepasiduoda tada, kai vėluojame atsiliepti.
Dievas pirmasis ėmėsi iniciatyvos ir Jėzus išėjo mūsų ieškoti, kad parodytų savo meilę. Ir ieško mūsų, kaip vienoje homilijoje tvirtino šv. Grigalius Didysis, kiekvieną dienos – arba mūsų gyvenimo – valandą, nuo mūsų jaunystės iki senatvės. Jėzaus širdžiai niekada nėra per vėlu, jis mūsų visada laukia.
Dievas pirmasis ėmėsi iniciatyvos ir Jėzus išėjo mūsų ieškoti, kad parodytų savo meilę.
Ir būtent todėl, kad Dievo širdis yra tokia plati, jis visiems atsilygina vienodai, tokiu pačiu atlygiu – savo meile. Štai gilioji palyginimo prasmė: vėliausiai ir anksčiausiai pakviestiems darbininkams sumokama tiek pat, nes Dievo teisingumas pranoksta žmogiškąjį. Žmogiškasis teisingumas sako – „duok kiekvienam tai, kas ko nusipelnė“. O Dievo teisingumas neskaičiuoja meilės pagal tai, kokius rezultatus parodėme, kiek pasiekėme ar praradome. Dievas mus tiesiog myli. Myli mus, nes esame jo vaikai, besąlygiška ir neatlygintina meile.
„Broliai ir seserys, kartais rizikuojame su Dievu megzti „komercinius“ santykius, labiau pasikliaudami savo jėgomis nei jo malonės dosnumu“, – pažymėjo Pranciškus. Panašiai ir Bažnyčios bendruomenė, vietoj to, kad išeitų kiekvieną dienos valandą visų apkabinti, gali jaustis pirmesnė, teisti esančius toliau ir pamiršti, kad Dievas ir juos myli tokia pačia meile, kaip ir mus. Taip pat ir žmogiškuose ryšiuose, iš kurių sudarytas visuomenės audinys, mūsų teisingumas dažnai remiasi apskaičiavimais, duodame atgal tiek, kiek gavome, nedrįsdami padaryti nieko daugiau, nedrįsdami rizikuoti ir lažintis dėl neatlygintinai padaryto gėrio, dėl dosniai siūlomos meilės vaisių.
Paklauskime savęs: ar aš, krikščionis, krikščionė, moku eiti pas kitus? Ar esu dosnus visiems, ar moku suprasti ir atleisti daugiau, „nei priklauso“, kaip moko Jėzus? Tegul Dievo Motina padeda mums atsiversti ir matuoti meilę Dievo matu – be saiko.
