Visi manome žinantys kas negerai visuomenėje, pasaulyje ir Bažnyčioje, tačiau ar darome ką nors, kad būtų geriau? Esame abejingi stebėtojai, ar įsipareigojantys daryti? Ištiesiame rankas taip, kaip darė ant kryžiaus prikaltas mūsų Dievas, ar tik stebime susidėję rankas į kišenes?
Popiežius sekmadienio Mišių, kurias aukojo Asčio katedroje, šiaurėje Italijoje, homilijoje kėlė šiuos ir kitus klausimus kviesdamas krikščionis būti apsisprendusiais pagal Kristaus, Visatos valdovo, kuris nepanašus į šio pasaulio valdovus, pavyzdį – jis nesėdi patogiame valdovo soste, o yra prikaltas prie kryžiaus, jo sostą – kryžių – puošia tik vinys ir erškėčiai, jis kupinas meilės, nors viskas iš jo atimta, nuo šio sosto jis daugiau nesikreipia į minią pamokančiu žodžiu ir nebekelia pamokančios rankos. Tačiau jis ant kryžiaus daro daug daugiau: jis nieko nekaltina, bet apglėbia visus.
Tik tuomet, kai esame jo glėbyje galime suvokti, kad Dievas nuėjo taip toli – iki kryžiaus mirties –, kad apkabintų visa, kas priklauso mums: mūsų mirtį ir skausmą, mūsų neturtą ir trapumą. Jis išsinuogino, kad daugiau niekas nesijaustų pažemintas orumu, leido jį iškelti ant kryžiaus, kad kiekviename istorijos nukryžiuotajame būtų jisai – Dievas.
Tai toks yra mūsų valdovas – Visatos valdovas. Šiandien jį švenčiame. Tačiau galim savęs paklausti, ar jis tikrai yra mano valdovas, kaip švęsti visko, kas yra, valdovą, jei jis nėra mano gyvenimo valdovas? Priešais Jėzų esame stebėtojai ar įsipareigoję daryti?
Sekmadienio Evangelijos skaitinys pasakoja apie Jėzus nukryžiavimą ir šalia buvusius žmones, kurie stovėjo ir žiūrėjo, tyčiodamiesi kalbėjo: „tegul pats išsigelbsti“. Toks nusistatymas užkrečia, sukelia abejingumo bangą, pavirsta blogiu, gali paveikti ir mūsų tikėjimą – jis nusilps jei liks teoriškas ir netaps konkretus, įpareigojantis daryti, veikti pirmu asmeniu. Rizikuojame tapti paviršutiniškais krikščionimis, kurie sako, tiki į Dievą ir trokšta taikos, tačiau nesimeldžia ir nesirūpina artimu.
Rizikuojame tapti paviršutiniškais krikščionimis, kurie sako, tiki į Dievą ir trokšta taikos, tačiau nesimeldžia ir nesirūpina artimu.
Yra ir gėrio banga. Daugelis nukryžiavimo sceną stebinčių žmonių šaiposi iš Kristaus, tačiau šalia nukryžiuotas vadinamasis Gerasis nusikaltėlis kreipiasi į jį, jį pašaukia vardu „Jėzau“, išpažįsta savo nusikaltimus ir tampa pirmuoju šventuoju! Evangelija ir mus kviečia jo pavyzdžiu įveikti blogį, nebebūti stebėtojais.
Pirmas žingsnis yra pasitikėti Dievu: galime į jį kreiptis vardu taip, kaip Gerasis nusidėjėlis. O Pasitikėdami Dievu, išmoksime užtarimo – galėsime pristatyti Dievui tai, ką matome: pasaulio kentėjimus, sutiktus žmones. Mes nesame pasaulyje, kad tik save išgelbėtume, bet kad ir savo seseris ir brolius atvestume pas mūsų valdovą taip, kad Dievas apglėbtų visus. Tačiau ar mes meldžiamės, ar užtariame? Turime rinktis: būti stebinčiais ar darančiais?
Ant kryžiaus išnuogintas Jėzus pašalina visa, kas dengia Dievą nuo mūsų ir sugriauna klaidingą jo karalystės sampratą. Pažvelkime į Kryžių, kad atrastume drąsos pažvelgti į save pačius, kad gebėtume nueiti pasitikėjimo ir užtarimo keliu, kad tapdami tarnais galėtume karaliauti su juo.
