Kovo 4-osios bendrojoje audiencijoje popiežius Leonas XIV tęsė katechezių ciklą apie Vatikano II Susirinkimo dokumentus ir komentavo dogminės konstitucijos „Lumen gentium“ tvirtinimą, jog Bažnyčia yra „sudėtinė tikrovė“ (LG, 8).
Tai yra atsakymas į klausimą apie tai, kas yra Bažnyčia. Galima klausti toliau – iš ko susideda Bažnyčia? Kai kas apibūdinimą „sudėtinė tikrovė“ gali interpretuoti kaip sunkiai išaiškinamą komplikuotumą. Kai kas – kaip dviejų tūkstančių metų senumo instituciją. Tačiau lotynų kalba „sudėtinė“ veikiau reiškia įvairių aspektų ar dimensijų tvarkingą vienybę tos pačios tikrovės viduje. Tad „Lumen gentium“ teigia, kad Bažnyčia yra gerai suderintas organizmas, kuriame žmogiškas matmuo egzistuoja kartu su dievišku, neatskirti ir nesumaišyti.
Pirmąjį matmenį lengva suvokti, nes Bažnyčia yra vyrų ir moterų bendruomenė, kuri dalijasi buvimo krikščionimis džiaugsmu ir sunkumais, su savo privalumais ir trūkumais, skelbdama Evangeliją ir tapdama Kristaus, kuris lydi mus gyvenimo kelyje, buvimo ženklu.
Bet šis matmuo, regimas ir institucinėje sąrangoje, nepakankamai apibūdina tikrąją Bažnyčios prigimtį, kuri turi ir dieviškąjį matmenį. Pastarasis glūdi ne jos narių idealiame tobulume ar dvasiniame pranašume, bet tame, kad Bažnyčia gimsta iš Dievo meilės žmonijai plano, įgyvendinto Kristaus. Todėl Bažnyčia tuo pačiu metu yra žemiška bendruomenė ir mistinis Kristaus kūnas, matomas susirinkimas ir dvasinis slėpinys, istorijoje esanti tikrovė ir į dangų keliaujanti tauta (LG, 8; KBK, 771).
Žmogiška dimensija harmoningai integruojasi su dieviška, vienas kito nenustelbdami. Bažnyčios gyvenimas yra paradoksalus: ji yra ir žmogiška, ir dieviška realybė, kuri priima nusidėjėlį žmogų ir veda jį pas Dievą.
Bažnyčios gyvenimas yra paradoksalus: ji yra ir žmogiška, ir dieviška realybė, kuri priima nusidėjėlį žmogų ir veda jį pas Dievą.
Norėdama nušviesti tokią Bažnyčios būseną, „Lumen gentium“remiasi Kristaus gyvenimu. Juk tie, kurie sutikdavo Jėzų Palestinos keliuose, patirdavo jo žmogiškumą, žvelgdavo į jo akis, liesdavo jo rankas, girdėdavo jo balso skambesį. Pasiryžusieji siekti juo buvo pastūmėti tokiam žingsniui būtent jo svetingo žvilgsnio, jo laiminančių rankų, jo išlaisvinančių ir išgydančių žodžių patirties. Tuo pačiu metu, eidami paskui tą Žmogų, mokiniai atsivėrė susitikimui su Dievu. Kristaus kūnas, jo veidas, jo gestai ir jo žodžiai matomu būdu atskleidžia nematomą Dievą.
Tokios Jėzaus asmens tikrovės šviesoje galime atsigręžti į Bažnyčią: kai į ją pažvelgiame iš arti, matome žmogiškąjį matmenį, sudarytą iš konkrečių žmonių, kurie kartais atskleidžia Evangelijos grožį, o kartais, kaip ir visi, pavargsta ir klysta. Vis tik būtent per jos narius ir ribotus žemiškus aspektus atsiskleidžia Kristaus buvimas ir jo gelbstintis veikimas. Kaip yra pasakęs Benediktas XVI, nėra prieštaravimo tarp Evangelijos ir institucijos. Bažnyčios struktūros tarnauja Evangelijos realizavimui ir konkretizavimui mūsų laikmečiu (Kalba Šveicarijos vyskupams, 2006 m. lapkričio 9 d.) Nėra idealios ir tyros Bažnyčios, atskirtos nuo žemės, yra tik viena Kristaus Bažnyčia, įkūnyta istorijoje.
Bažnyčios šventumas glūdi tame, kad Kristus joje gyvena ir toliau save aukoja per savo narių mažumą ir trapumą. Kontempliuodami šį nuolatos Bažnyčioje vykstantį stebuklą, suprantame „Dievo metodą“: jis tampa matomas per kūrinių silpnumą, toliau save rodydamas ir veikdamas. Todėl popiežius Pranciškus „Evangelii gaudium“ ragino išmokti „priešais šventąją kito žemę nusiauti sandalus“ (EG, 169; žr. Iš 3, 5). Taip įgyjame sugebėjimą ir šiandien statyti Bažnyčią: ne tik organizuojant jos matomas formas, bet ir kuriant bendrystę ir meilę tarp mūsų, taip statant tą dvasinį statinį, kuris yra Kristaus Kūnas.
Tai krikščioniška meilė nuolat kuria Prisikėlusiojo buvimą. „Duok Dieve, kad visi galvotų tik apie meilę: tik ji viską nugali, o be jos niekas neturi vertės. Kur ji bebūtų, viską patraukia link savęs“ (Pamokslas 354, 6, 6), – šv. Augustino žodžiais trečiadienio katechezę užbaigė Leonas XIV.
